Rugpjūčio 23 d. prie buvusios Alytaus r. Punios seniūnijos Taučionių mokyklos po penkiasdešimties metų susirinko buvę aštuntokai.
Iš 27 buvusių mokinių Petrui Sarneckui ir Jonui Bautroniui gyvai ar nuotoliu pavyko surasti 22 bendraklasius, tačiau sutartą dieną į susitikimą atvyko tik šeši. Vis dėlto pradžia buvo smagi – tarsi nauja pažintis vieni su kitais, prisiminimai, vaikščiojimas po senąjį kiemą ir pastatą. Čia vėl atgijo paauglystės prisiminimai, draugystės ir šelmiškos išdaigos.
Susitikimo metu Jonas pakvietė tokią dieną visus drauge susikibti rankomis ir užtraukti dainą „Bunda jau Baltija“. Ji simboliškai priminė vienybę ir laisvės dvasią, tarsi sujungė visus bendramokslius į mažą gyvą grandinę.
Vėliau pasipylė linksmos istorijos. Janė su šypsena prisiminė, kaip per pertrauką klasiokai buvo uždarę vieną mokinį tualete, o kitąsyk pati, bandydama iššokti per langą, suplėšė uniformą. „Tuomet juk ne dabar – naujos niekas taip paprastai nepirkdavo, tekdavo siūti ir tvarkytis, kaip mokėjai“, – juokėsi ji.
Aldona prisiminė kmynų arbatą su batonu mokyklos valgykloje, obuolių vogimo nuotykius ir tuos kartus, kai eidami po tris kilometrus į mokyklą nesiskųsdavo. Didžiausia šventė būdavo grįžtant užsukti į parduotuvę, nusipirkti šviežią batoną ir „Premiere“ saldainių. O jeigu dar pasitaikydavo limonado „Diuše“, tai jausmas būdavo tiesiog neapsakomas.
Stasė prisiminė, kaip mokiniai gudraudavo vengdami kontrolinių – įšokdavo į vandenį, permirkdavo, o tada, kažkieno dar lydimi, keliaudavo namo. „Tačiau visi bijodavome pavaduotojo Urbonavičiaus – aukštas, stambus, griežtas. Jis neleisdavo stoviniuoti, visus varydavo judėti koridoriuje“, – šypsojosi ji.
Žagarių kaimo atstovas Algis pasakojo, kad ir jam tekdavę eiti kelis kilometrus į tą pačią mokyklą. Kartą užbėgęs į parduotuvę saldainių ir nespėjo laiku į pamoką, tad teko paklūpėti kampe. „Bet dabar nieko dėl to nekaltinu – gal taip ir turėjo būti, kad geriau suprastume atsakomybę“, – sakė jis.
Paklausti, ar iškart atpažino vieni kitus, buvę aštuntokai prisipažino, kad nelabai. Daugelio vardai ir veidai jau gerokai išblukę iš atminties. Vis dėlto Algis labiausiai gyrė Stasę – esą ji kaip ir anksčiau tokia pat žavi bei stilinga blondinė, kurios bruožai beveik nepakitę. Su šypsena jis atskleidė, kad kadaise bandė kalbinti Janę, bet atsakymo nesulaukė. O ši tik gūžtelėjo pečiais: „Matote, kaip baigėsi – niekaip. Jau šaukštas po pietų, indeliai į šalį pastumti.“
Buvę bendraklasiai vieningai sutarė, kad anuomet tokios mažos mokyklos buvo ypatingos – kupinos nuoširdumo, draugystės, šilumos. Gaila, kad šiandieninės vertybės jau visai kitokios.
Susitikimą užbaigė šypsenos ir rankų mojavimai dronui, skriejusiam virš mokyklos pastato ir fiksavusiam šią simbolinę akimirką. Visi pažadėjo kitąmet susitikti vėl, kad prisimintų jaunystės nuotykius ir pratęstų draugystę, kuri laiko tėkmėje vis dar gyva.
