Alytiškė muzikantė Onutė Tenenienė, sulaukusi senjorės metų, liko viena – prieš du su puse metų Anapilin iškeliavo mylimas vyras Vytas, o abu vaikai su šeimomis jau seniai įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau Onutė širdyje nė dienos nebuvo viena: ją visada lydi muzika, akordeonai ir geri žmonės. O jų, pasak jos, netrūko visą gyvenimą ir, tikisi, dar ilgai netrūks.
Akordeonai – gyvenimo bendrakeleiviai
Kadaise vyro Vyto paraginta, Onutė turėjo įsigijusi net aštuonis akordeonus. Šiandien užtenka keturių – kruopščiai atsirinktų ir ypač mylimų.
„Su metais visi jie dar sunkesni tampa, nors yra lyg ir lengvesni, tobulesni. Matyt, senieji akordeonai stuburą išsukinėjo taip, kad dabar jau bet kuris atrodo per sunkus. Jau tas mano amžius ir jo gili patirtis ką padarė!“ – juokiasi Onutė.
Meilė, darbas ir muzika – viskas viename
Onutės gyvenimas buvo kupinas veiklos: jaunystės meilė Vytui, vaikų auginimas, kasdieniai darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai. Visgi muzikai vietos atsirasdavo visada ir kitą kartą – vos ne pirmiausiai.
Baigtos muzikos pedagogikos studijos atvėrė kelią į prasmingą darbą – Onutė daugelį metų dirbo Alytaus vaikų darželiuose auklėtoja, muzikos ir meno vadove.
„Esu be galo dėkinga Dievui – nei viena mano diena neprabėgo be dainos. Darbo dienomis mokiau mažylius šokti ir dainuoti, o savaitgaliais linksmindavau jų tėvus ir senelius vestuvėse bei baliuose“, – pasakoja pašnekovė.
Vestuvės – šeimos muzikavimo pradžia
Į grojimą vestuvėse pirmiausia pasinėrė vyras Vytas. Netrukus prisijungė ir Onutė.
„Kiek gi galima namuose vienai liūdėti? Sakau – einam kartu, bus linksmiau ir kartu daugiau uždirbsim.“ Taip apie 1981 metus prasidėjo jų bendri muzikiniai savaitgaliai, kuriuose nuotykių ir džiaugsmo tikrai netrūko.
Tų laikų žmonės, kaip prisimena Onutė, nebuvo tokie išrankūs kaip šiandien: „Svarbiausia – noras švęsti! Kur tik mes grodami nestovėdavome – prie krosnies, karštyje, tamsoje, kam rūpėjo… Grok ir džiugink žmones nepertraukiamai dvi paras iš eilės.“
Ypač sunki būdavo antroji diena – vadinamasis „užsidirbimas“, kai muzikantai turėdavo atlikti bet kurią svečio pageidaujamą dainą. Todėl savaitės bėgyje Onutė nuolat plėsdavo repertuarą.
Moteris šypsosi: „Mokėjome begalę dainų mintinai – niekada neprireikdavo jokių lapų.“
Muzikuojanti šeima
Po kelerių metų prie tėvų prisijungė ir vaikai Loreta ir Darius. Muzikos mokykloje jų įgyti įgūdžiai greitai pavirto į savarankiškus pasirodymus, o vėliau – į dar geresnį grojimą nei tėvų.
Visgi apie 1994 metus šeimos vestuviniai „turai“ baigėsi – vaikai pradėjo kurti savus gyvenimus, keitėsi mados, o tėvai tiesiog pavargo.
Kapelos kelionė: Kibyšiai–Alytus
Be muzikos ilgai nei Onutė, nei Vytas neužsibuvo.
1998 metais jie prisijungė prie Varėnos rajono Kibyšių kapelos „Senas sodžius“ kviečiami seno pažįstamo – Tautvydo Prieskienio. Taip prasidėjo dar viena graži gyvenimo atkarpa.
Po dešimtmečio, remiant alytiškiams Angelei ir Gintautui Juškevičiams, Onutė ir Vytas Alytuje įkūrė liaudiškos muzikos kapelą „Smiltelė“, kuri sėkmingai gyvavo iki pat vyro mirties, iki 2023 metų.
Dabartis – ansambliai, savanorystė ir bendrystė
Šiandien Onutė vadovauja Alytaus ansambliui „Gaja“. Čia žmonės ne tik dainuoja ir koncertuoja, bet ir atlieka prasmingą misiją – savanoriauja, padeda vargstantiems, dalyvauja bendruomenės renginiuose.
„Sutikau visokiausių žmonių, bet tiek gerų ir tiek vienoje vietoje – net negalėjau įsivaizduoti. Esame kaip šeima: ir skausme, ir džiaugsme. O kai dar daina suskamba… viskas tampa lengviau“, – dalijasi Onutė.
Be to, ji dar padeda koncertuoti Alytaus „Romansui“. Tad veiklos tikrai netrūksta.
Žmonių prisiminimai – didžiausias įvertinimas
Onutę gatvėje atpažįsta buvę jaunikiai, piršliai, jau suaugę darželinukai. Visi primiršti, tačiau šypsosi – juk tiek metų praėjo.
„Kai nebūdavo elektros ir tekdavo vestuvėse groti prie žvakių, žmonės buvo pakantūs, ir geri, ir linksmi. Net žinomi muzikantai vestuvėse niekada nelįsdavo įrodinėti, kad groja geriau – visi būdavo tolerantiški ir pozityvūs. Taip sakant, kiekvienas atlikdavo savo rolę.“
Pabaigai
Onutė sako, kad tiek muzikuojantis žmogus, tiek esantis šalia jo turi daug tyresnę širdį, nei tas, kuris nemėgsta jos. Be to, grojant ir dainuojant, žmogaus nelanko liūdesys ir blogos mintys.
Po vyro mirties ji jam paskyrė ir savo kūrybos eilėraštį, dainą – kaip padėką už kartu nugyventą gyvenimą, ir už tai, kad muzika juos lydėjo iki pat paskutinės dienos.
Už lango jau pavasarėja,
O medžiai puošias pumpurais,
Į gimtą kaimą grįžtum, prisiminimų daug čionai.
Meilė jaunyste mūs alsavo, aidas nešė vakarais.
Armonikos garsai skambėjo, tu grojai ką širdy jautei,
Menu armonikos garsus aš,
Kartu dainuotas tas dainas,
Meilės varpelis švelniai skamba, bet jau tavęs šalia nėra,
Prabėgo mūsų gražūs metai, su muzika ir su daina,
Likimas greitai mus išskyrė, paliko tuštuma.
