Vasario 18-ąją sukako pusė metų nuo Renatos Puzonės mirties. Tie šeši mėnesiai Petrui Puzonui nebuvo tik kalendorinis laiko tarpas – tai 182 dienos be žmogaus, su kuriuo planavo bendrą ateitį. Skaudžiausiomis pirmosiomis dienomis, nuo pirmadienio iki penktadienio, sprendė laidotuvių klausimus, iki Renata atgulė amžino poilsio Dauguose – ten, kur abu sugrįžę iš Anglijos buvo nutarę kurti savo gyvenimą.
Jųdviejų istorija daug kam atrodė tarsi ryški kometa. Įspūdingos dviejų dienų vestuvės, koncertai, šventė, planai, o po dvejų metų – netektis. Rugpjūčio 18-ąją, minint medvilnines vestuvių metines, Renatos gyvybė užgeso. Po to sekė įtarinėjimai, kalbos, net viešas aptarinėjimas. Tačiau visi tyrimai dėl galimos nusikalstamos veikos buvo nutraukti, o laikas po truputį nusinešė svetimų žmonių triukšmą.
Petras neslepia – skaudžiausia buvo ne tik netektis, bet ir aplinkinių reakcijos. „Tie, kas garsiausiai kėlė skandalą, įtarinėjo, koneveikė, kažkaip staiga ir užgeso, pradingo, o štai tie, kurie buvo su manimi ir Renata iki pat galo, kažkaip ir dabar jaučiami“, – atvirai sako jis.
Kiekvieno mėnesio 18 dieną užsakomos šv. Mišios, prisiminimai gyvi ir socialiniuose tinkluose. Pusmečio Mišias Petras surengė Londono bažnytėlėje. „Ta išreikšta pagarba Renatėlei, mano gėlelei, tęsiasi, kaip ir žadėjau, ji niekur nedingo. Nors kažkas sakė, kad nepraeis nei trumpas pusmetis, o šalia manęs jau bus kita moteris“, – kalba jis.
Didžiausia atgaiva širdžiai tapo kūryba. Per pusmetį Petras sukūrė daugiau nei 70 dainų tekstų. „Ima ir užgimsta kokios gražios eilės jai, mums. Iš karto metu darbą ir užsirašau, kad neužmirščiau“, – pasakoja jis. Tik nedidelę dalį jų paskelbė viešai, tačiau žmonės patys ėmė versti tekstus į anglų, lenkų ir kitas kalbas. „Nežinau, kur tai nuves, bet žinau, kad tai vienintelis būdas man nepalūžti. Aš save išlieju eilėse.“
Nors dar gyvena Anglijoje, Petras kone kas mėnesį grįžta į Lietuvą – pas tėvus ir prie Renatos kapo: lapkričio 1-ąją, per Kalėdas, kitomis progomis. „Kol dar gyva buvo Renata, mes buvome prisižadėję 2026 metais apsigyventi Dauguose. Aš jau pradėjau kraustymosi darbus. Planuoju po mėnesio kito grįžti visam laikui“, – optimistiškai kalba jis.
Renatos kapas nelieka pamirštas – juo labai rūpinasi Petro tėvai, dega žvakės, nuvalomas sniegas. Vyras jau galvoja ir apie bendrą paminklą. „Ne vienas nustemba, bando atkalbinėti. Bet noriu padaryti taip, kaip man tinka ir patinka. Man svarbi kiekvieno nuomonė, patarimai, tačiau paskutinį žodį tarsiu aš. Gal net užsienyje bus išlietos mūsų skulptūros. Noriu taip parodyti begalinę meilę savo moteriai“, – tvirtai sako jis.
Petras pripažįsta, kad Renatos netektis nuėmė visų artimųjų ir pažįstamų kaukes – tik vėlesni darbai ir poelgiai parodė, kas ko vertas. Tačiau šiandien jį jau mažiau jaudina pavymui lekiantys pašaipūs žodžiai. „Jau blogiau nebus, kaip buvo. Reikia gyventi ir dirbti taip, kaip pats nori, o ne pagal kitus vegetuoti“, – sako Petras.
Jis dažnai remiasi eilutėmis, kurias skyrė žmonai: „Tavo mirtis mane palaužė, bet tavo meilė mane padarė stipresniu.“
Ateičiai vyras tetrokšta paprastų dalykų – sveikatos, sėkmės ir darbų tęstinumo. „Gal pradžioje bus sunkiau įsivažiuoti Lietuvoje, bet nebijau. Grįžęs būsiu su tėvais, galėsiu nueiti pas Renatėlę, padėti gėlių, uždegti žvakę, pasikalbėti su ja. Kol aš būsiu gyvas, apie ją nebus pamiršta“, – tyliai, bet užtikrintai užbaigia pokalbį Petras Puzonas.
