Antanas Blėda gyvena su žmona netoli Nedzingės, Varėnos rajono vienkiemyje. Savamokslis muzikantas, groja armonika, akordeonu ir tuo pačiu metu abejomis kojomis muša būgną. Dainų moka daugiau kaip 200. Jam – 75-eri!
Antanas groti pradėjo kartu su broliu 1964 metais. Vos 12-metis berniukas, o jau vestuvėse armonika smagiai grojo. Ir nesvarbu, kad instrumentas didelis, vaikui per sunkus. „Mums sumokėjo kapeikas, bet tuo metu jos turėjo vertę. Labai džiaugėmės“, – tęsia vyras. Ir nuo to laiko Antanas įsisuko į vestuvių muzikantų sūkurį, kuris jo nepaleidžia iki šiol. Grojo daugiau kaip 700 vestuvių, o jeigu pridėtume gimtadienius, išleistuves, tai skaičius būtų įspūdingas. „Ar vestuvės muzikantui pasiseks, labai priklauso nuo publikos. Pas vienus daryk ką nori, jie nekreipia dėmesio, gal geriau didžėjų būtų samdę, o pas kitus armonikos muzika limpa“, – patirtimi dalijasi pašnekovas, mokantis daugiau kaip 200 dainų. Nemaža dalis jų – partizanų, tačiau šios dainos vis rečiau skamba. Ankščiau išgirstų ir jam patikusių dainų žodžius Antanas užsirašydavo į sąsiuvinį. Tačiau per daugiau nei 60 metų muzikavimo sąsiuvinio neranda ir dėl to labai pergyvena.
Dainų mokėsi vairuodamas
Antanas – savamokslis muzikantas, visą gyvenimą dirbo vairuotoju. Tačiau vairuodamas automobilį jis ne tik dirbo savo darbą, bet ir dainų žodžių mokėsi. „Prisirašydavau dainų į kasetę ir klausydavau automobilyje. Dainuodavau kartu“, – pasakoja užkietėjęs muzikantas. Per ilgą darbo praktiką vairuoti teko ne vieną mašiną. O tarybiniais laikais jos buvo kitokios. Vyras prisimena, kaip pradėjo vairuoti GAZ 51, greitaeigį sunkvežimį. Dabar greičiausiai tokių jau seniai negamina. „Jeigu veždavau 5 kilometrus melžėjas karvių melžti, tai tik su daina pirmyn ir atgal, moterys buvo dainingos“, – prisimena jis. Pasak jo, sunkiausia buvo vasarą per darbymetį. „Šiuo metu laiku daugiausiai darbo, o tuo pačiu laiku – ir vestuvių. Ir su kolegomis keisdavausi, ir pas pirmininką prašydavau, kad išleistų. Šeštadienį, sekmadienį kombainai kulia, o Antanas groja vestuvėse“, – šypsosi pašnekovas. Vyras džiaugiasi, kad tuo metu kolegos buvo supratingi, padedantys.
Amžius muzikai ne riba
75-erių metų A. Blėda ir dabar groja. Sako, kad savo krašto žmonėms negali atsisakyti muzikuoti. „Dainuojantis, linksmas mano Nedzingės kraštas“, – taip kalba Antanas. Čia vyras apsigyveno po vestuvių, kartu su žmona užaugino dvi dukras.
„Myliu savo kraštą ir jo žmones, gamtą, gyvulius“, – sako muzikantas. „Groti kitur smagu, bet dar smagiau grįžti namo ir groti savo žmonėms“, – tęsia jis.
Antanas puikiai valdo tris instrumentus: armoniką, akordeoną ir būgnus. „Reikia turėti noro ir viskas pavyksta. O per tiek metų grojimo technika įvaldyta, įgyta patirtis“, – apie instrumentus sako vyras, mėginęs groti ir smuiku. Tačiau smuikas jam nepatiko, o ir akordeonas po ranka anuomet pasimaišė.
Paklaustas, ar šiandieninis žmogus nori klausytis armonikos muzikos ir kartu dainuoti, atsako: „Mano karta – taip, nori, o jaunimas nelabai… Jie ir tų dainų nemoka. O kiti stebisi, kad tiek aš dainų moku ir į popierių nežiūriu. Daina kaip romanas, ji turi kažką pasakyti, nešti žinią, istoriją“, – mano pašnekovas. Vyras savo rankomis pasigamino nešiojamą būgnelį iš nenaudojamos skalbimo mašinos „Ryga“ ir odos, panaudotos nuo seno būgno. Sunku atskirti, ar tai rankų darbo, ar gamyklinis instrumentas.
Dar nori groti
A. Blėda linksmas, kalbėdamas gražiai dzūkuoja. Smagu, kad dzūkiška tarmė gyva ir tokia tikra, kaip ir muzika. „Aš be muzikos negaliu gyventi. Kad blogos mintys į galvą nelįstų, kai naktį kankina nemiga, mintyse dainuoju. Taip nepamirštu dainų žodžių ir nuotaiką sau praskaidrinu. O bedainuodamas ir užmiegu“, – su šypsena pasakoja Antanas.
Linksmam Antanui linkime sveikatos, jėgų groti, kitus džiuginti savo muzika, dainomis bei gražia dzūkiška tarme.
