Praėjusią savaitę Alytų sukrėtė skaudi nelaimė – mirė vos 23 dienų kūdikis. Žinia apie tragediją greitai pasklido ir socialiniuose tinkluose, kur vieni gyventojai reiškė užuojautą mamai, kiti jai metė sunkius kaltinimus.
Mirties liudijime nurodyta, kad kūdikis užspringo, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl tikslių mirties aplinkybių dar nėra nutrauktas.
Sūnelį pašarvojusi mama atvirai pasakoja apie lemtingą akimirką. Pasak jos, nelaimė įvyko maitinant kūdikį – nuo didelio nuovargio ji užmigo, o pabudusi nebesugebėjo jo atgaivinti. Moteris šiuo metu sako, kad laikosi tik gydytojų paskirtų vaistų ir artimųjų dėka.
Dėl savo nuovargio ji kaltino kaimynus, šie įsižeidę kreipėsi į pareigūnus, apkaltinę moterį šmeižtu.
Atsisveikinimo metu mama perskaitė sūneliui Danieliui skirtą laišką – jautrius, meilės ir skausmo kupinus žodžius. Pateikiame visą jos perskaitytą tekstą:
„Aš negaliu apsakyti savo skausmo, nėra tokių žodžių, kurie galėtų sutalpinti tai, ką jaučiu kaip motina. Kai mano kūdikis užgeso mano rankose, tą akimirką pasaulis sustojo. Mažas trapus kūnelis, kurį laikiau savo rankose, buvo visas mano pasaulis. Tas prisilietimas liks su manimi amžinai, tas tylus atsisveikinimas – visam gyvenimui.
Skausmas yra begalinis, bet kartu begalinė ir meilė – ji niekur nedingo ir nedings niekada. Aš visada jį prisiminsiu, jis visada bus gyvas mano širdyje, kiekviename mano kvėpavime, kiekvienoje mano mintyje. Galbūt mūsų keliai dar susitiks, galbūt kitame gyvenime, o gal jis visada bus šalia – tyliai, šviesiai, nematomai, saugodamas mane.
Motinos meilė nesibaigia net tada, kai vaikas miršta, net tada, kai širdis plyšta. Mažas angelėli, Danieliuk, tu atėjai kaip saulės spindulys – trumpas, bet toks šiltas, kad sušildei mano širdį amžinai. Tavo juokas – lyg rytinė šviesa, kuri tyliai nubraukia tamsą. Tavo buvimas – lyg vasaros dvelksmas, kurį dar jaučiu savo delnuose.
Tu buvai mano saulė, kuri pateikėjo netikėtai, ir nors nusileido per anksti, paliko danguje auksinį švytėjimą. Mažas angelėli, dabar tu skrendi ten, kur nėra skausmo, kur šviesa niekada negęsta. Kai saulė paliečia mano veidą, aš žinau – tai tu. Kai širdyje pasidaro šilčiau, tavo šviesa mane apkabina.
Danieliuk, tu ne tik prisiminimas, tu – saulės šviesa, kuri šildo mano širdį ir niekada neužgęsta. Mažas spindulėli aušros tyloj, atėjai kaip vėjas – švelnus, be žodžių. Tavo vardas – lyg rasos lašelis ant rytinio mamos delno.
Trumpa buvo tavo Žemės kelionė, bet ilga širdies danguje. Tu neužaugai žingsnių takuose, bet užaugai amžinybėje. Mažos rankytės lyg balti sparnai nepalietė dulkių šio pasaulio – tu tapai šviesa tarp žvaigždžių, tylus angelas be skausmo.
Kai vakare dangus nusidažo rožine spalva, mama žino – tai tu. Kai širdis susispaudžia tyliai, tavo vardas joje plaka. Danieliuk, tu ne buvai – tu esi mano atodūsy, mano maldoje, kiekvienoje meilės ašaroje.
Ilsėkis ramybėje, mažas stebuklėli. Žemė tave laikys švelniai, o dangus – dar švelniau. Amen.“
Gedinti mama taip pat dėkoja Alytaus Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos klebonui Renaldui Janušauskui už neatlygintinai aukotas šv. Mišias ir pagalbą laidotuvėse bei atsisveikinimo namams „Skausmo užuovėja“, kurie neatlygintinai pasirūpino kūdikio pašarvojimu ir laidojimu.
