Praėjusį sekmadienį, kovo 1-ąją, šaltoje Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje vidurdienio šv. Mišias aukojo klebonas Marius Talutis. Jis kvietė tikinčiuosius aktyviai įsitraukti į bendrą maldą, melstis už mirusiuosius ir kartu prisiminti tądien 70-ąjį gimtadienį minėjusią šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę. Net ir žvarbioje, didelėje mūrinėje bažnyčioje klebono skleidžiamas pozityvumas bei linksmumas šildė susirinkusiuosius geriau už bet kokį židinį.
Klebono M. Talučio gebėjimas prakalbinti ir patraukti įvairaus amžiaus žmones primena senųjų laikų muzikantų talentą suburti bendruomenę. Šiose šv. Mišiose jam patarnavo du trečios klasės moksleiviai, berniukai – kunigas juos kantriai mokė, drąsino, rodė, kada atsistoti, nusilenkti ar atlikti kitus patarnavimo veiksmus. Vienas iš jų, Jonas, net ilgą eilėraštį visiems apie tėvynę padeklamavo.
Vis dėlto labiausiai Nemunaityje klebonas žmones praturtina savo pamokslais. Juos jis sako išraiškingai, žmonėms suprantama pasaulietiška kalba, užlipęs į aukštą sakyklą. Man tai buvo tik antras kartas, kai teko matyti kunigą pamokslaujant iš sakyklos: anksčiau taip Alovėje yra kalbėjęs kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Pasveikinęs lietuvius visame pasaulyje, klebonas netikėtai perėjo prie pamokslo apie Abraomą – tiksliau, apie šiuolaikinį „Abramovičiaus kaimyną“. Jis pasakoja: „Nuvažiuoju kalėdoti į Nemunaičio parapiją. Aplankęs parapijietį, klausiu apie šalia atsikėlusį naują kaimyną – kokia jo pavardė? Nežinau. Sakau, tai nueik, susipažink, paklausk vardo ir pavardės. Juk kasdien matai jo lange šviesą – rytą ir vakarą. Bet nedrįsta, bijo. Ir dar – kaimynas turi 20 avilių, o šalia gyvenantis žmogus medaus važiuoja pirkti į Alytaus Jazminų turgelį. Argi negalima prekiauti savame kaime? Atsako: mes nebendraujame, kažkaip nepatogu.“
Klebonas kalbėjo ir apie kitą kraštutinumą – kai žmonės, linkėdami vieni kitiems gero, pernelyg pasineria į svetimus gyvenimus: „Dažnas parapijietis nežino, kaip gyvena jo vaikai ar anūkai, tačiau apie kaimyną žino viską: kokiomis ligomis serga, kas išsiskyręs, kas neišsiskyręs, kas geria, o kas ne. Gal visur reikia rasti aukso vidurį – negalima gyventi kitų gyvenimo, bet negalima ir kaimyno nepažinoti. Štai atvažiuoja kurjeris ir klausia: kur gyvena Abramovičius? Nežinau, atsako. O juk tai tavo naujakurys.“
Šmaikščiai užbaigęs pamokslą, klebonas kartu su vargonininku meldėsi šv. Mišiose už prieš mėnesį mirusį velionį ir vyko į Gečialaukio kaimo kapines, o po to – į Alovės „Karčiamos“ kavinę. Ten, kaip įprasta, palaiminęs vaišių stalą, jis pajuokavo: „Štai meldžiamės už Onutės mėnesio mirties sukaktuves, o aš jau du mėnesius – be vairuotojo pažymėjimo.“
