Kokio atlygio galėjo tikėtis partizanai, eidami į miškus, guldydami galvas už Tėvynę? Ko galėjo laukti iš sovietų pavergtos, komunistų, stribų ir išdavikų valdomos Lietuvos? Ar vylėsi, kad laikas atsivers ir amžinai nebus vadinami banditais, kad ant grindinio suguldyti ir išniekinti jų kūnai prisikels su prisikėlusia Lietuva?
Mockavos kaime gimusio Lietuvos partizano Vytauto Prabulio-Žaibo likimas atskleidžia bendrą šiapus ir anapus sienos gyvenančių žmonių istoriją, kurioje susipina atmintis ir užmarštis. Vienoje pusėje – Mockavoje, kur jis gimė ir augo – ši istorija beveik išnykusi iš kraštovaizdžio ir žmonių atminties. Kitoje – Punsko krašte, kur jis kovojo ir žuvo – ji iki šiol gyva, saugoma liudijimų, pasakojimų ir tyliai prižiūrimų atminimo ženklų. Šis kontrastas skatina iš naujo pažvelgti į praeitį ir klausti, ką iš tikrųjų reiškia istorinė atmintis, peržengianti valstybių sienas.
Mockavą ir Punską sieja ilga bendros istorijos gija, siekianti dar tuos laikus, kai šiuos kraštus jungė ne sienos, o žmonių ryšiai, tikėjimas ir kasdienis gyvenimas. Šiame pasienyje gimė ir augo Vytautas Prabulis – ūkininkų sūnus, vienas iš septynių vaikų. Jo vaikystė buvo paženklinta paprastu kaimo darbu ir gilia meile savo žemei. Tačiau likimas jam nepaliko galimybės gyventi ramiai. Sovietinė okupacija, represijos, tremtys ir nuolatinė grėsmė privertė jo kartą rinktis tarp gero ir blogo, tarp pasidavimo, išdavystės ir didvyriško pasipriešinimo dėl Tėvynės laisvės.
Mockavos kaime XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje dar stovėjo Prabulių sodyba. Vietiniai gyventojai jau jos neprisimena. Prieš 20 metų (o gal ir daugiau) tą vietą mums parodė vienas seniausių šio kaimo žmonių Vytautas Busilas (jau senokai miręs). Šiandien, kur stovėjo jų sodyba, tik plynas laukas – nei pastatų, nei medžių, nei kryžiaus, nei atminimo lentos ar menkiausio ženklo, liudijančio, kad čia gyveno didvyriška šeima. Rezistencijos dalyvių Prabulių vardai neįamžinti ir Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. Nei vienu žodžiu ar nuotrauka.
Prabuliai buvo tipiška to meto Lietuvos kaimo ūkininkų šeima. Jie valdė 22 hektarų ūkį, laikė kelis arklius, karves, avis ir kiaulę. Šeimos galva Vincas Prabulis gimė 1866 m. Mockavoje, o jo žmona Marijona Makauskaitė – 1883 m. Radziškėse (Marijonos tėvai – Jonas Makauskas ir Ona Savickaitė). Vincas ir Marijona susituokė 1904 m. sausio 26 d. Punsko bažnyčioje.
Filadelfijoje gyvenantis Bronius Krokys taip atsimena Vytautą Prabulį: „Vitas buvo jauniausias Prabulių šeimos sūnus. Su juo ganėme gyvulius, sueidavom pasikalbėti, rudenį, sukūrę ugnį, kepdavome bulves.
(…) Mano tėviškės laukai visu pločiu susidūrė su Prabulių laukais. Pro jų kiemo vartus ėjo geležinkelis iš Šeštokų į Suvalkus. (…) Tuo geležinkelio pylimu rusų okupacijos metais daug Lietuvos partizanų perėjo į Lenkijos pusę. (…) vedliai buvo Vitas ir Jonas Prabuliai.“
Pirmasis susidūrimas su sovietų represijomis
1941 metų pradžioje Vytautas ir Jonas Prabuliai įsitraukė į pavojingą veiklą – padėjo žmonėms nelegaliai kirsti Lietuvos TSR ir Trečiojo Reicho okupuotos teritorijos (Lenkijos) sieną. Tarp jų planuotų gelbėti asmenų buvo brigados generolas, žymus Lietuvos karo aviacijos kūrėjas, ANBO lėktuvų konstruktorius Antanas Gustaitis.
1941 m. kovo 4 d. Gustaitis iš Kauno, Jono Prabulio lydimas, atvyko į Šeštokus, iš kur turėjo būti slaptai pervestas per sieną. Jis pasirinko kelionę traukiniu, manydamas, kad taip bus saugiau. Šeštokų geležinkelio stotyje jo jau laukė Vytautas Prabulis. Planas žlugo vos pradėjus kelionę – nuvažiavus maždaug pusę kilometro, juos sulaikė sovietų pasieniečiai. Visi buvo suimti ir įkalinti. Antanas Gustaitis nugabentas į Maskvą. Jis atsisakė išduoti Lietuvos aviacijos paslaptis ir 1941 m. spalio 15 d. buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Prabuliai Kauno kalėjime patyrė žiaurius tardymus ir kankinimus. Apie tai liudija išlikę dokumentai. Pasklaidykime vieną iš Vytauto Prabulio tardymo protokolų.
Vytautas Prabulis. Nuotrauka padaryta Kauno kalėjime.
Parodymai kaltinamojo Prabulio Vito Vinco:
„1941 m. kovo 5 d.
Klausimas: Papasakokite, esant kokioms aplinkybėms jūs buvote sulaikytas?
Atsakymas: Vakar 1941 m. kovo 4 d. apie 6 val. vakaro aš su savo bičiuliu Anza iš Mockų k. važiavome iš Šeštokų namo.
Į Šeštokus aš važiavau savo reikalais pas siuvėją ir pirkinių. Nuvažiavome nuo Šeštokų pusę kilometro. Manęs paprašė pavėžėti vienas nepažįstamas vyras. Jo pavardės nežinau, buvo apsirengęs trumpu tamsios spalvos paltu ir kepure. Aš sutikau. Pravažiavome apytikriai 680 m. Mus prie tilto sulaikė raudonarmiečiai ir pradėjo tikrinti dokumentus. Kai norėjo patikrinti nežinomojo, kuris važiavo kartu su manimi, dokumentus, jis šoko bėgti. Į jį pradėjo šaudyti (4 šūviai) ir sulaikė.
Prie tilto priėjo nežinomas vyras. Išgirdęs šūvius, jis pasuko atgal. Jį ten sulaikė.
Klausimas: Kur prašė jus pavėžėti nežinomasis, kuris sėdo į jūsų vežimą?
Atsakymas: Jis nenurodė vietos, kur ketino važiuoti. Kadangi mus greitai sulaikė, aš nespėjau jo paklausti.
Klausimas: Ką dar galite papildomai pasakyti?
Atsakymas: Neturiu ką pridėti.
Protokolas užrašytas pagal mano parodymus teisingai ir išverstas į lietuvių kalbą tiksliai.
Pasirašau: V. Prabulis
Vertimas iš lietuvių ir rusų (parašas).
Apklausė vyr. operatyvinis darbuotojas (parašas).“
Užėjus vokiečiams, Jonas ir Vytautas Prabuliai buvo paleisti ir sugrįžo namo.
Partizanų gretose
Po antrosios sovietinės okupacijos Vytautas Prabulis ir visi jo broliai pasirinko partizanų kelią, o seserys tapo ryšininkėmis. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas – jį brandino matyti trėmimai, išdraskytos šeimos, pažeminta valstybė. Prabuliai aiškiai suvokė, kad pasitraukimas į Vakarus reikštų tylų susitaikymą su melu apie „savanorišką“ Lietuvos įsiliejimą į Sovietų Sąjungą.
1945-ųjų pavasarį pas Vaičiuliškių kaimo Pauliukonius atvyko pirmi Tauro apygardos Vytauto rinktinės IV kuopos partizanai: Vytautas Prabulis-Žaibas, Adolfas Valenta-Ožys, Kostas Kubilius-Meška ir kt. Atlikę užduotį, vieni jų grįžo Lietuvon, o Prabulis pasiliko pas Pauliukonius. Teklės Pauliukonytės tėviškėje skambėjo liūdnos partizanų dainos.
„Kai į Trikampį atėjo Lietuvos partizanai, mano ir šeimos dėmesys buvo skirtas jiems, – prisiminimuose rašo Teklė Pauliukonytė. – Partizanai neatbėgo tam, kad save apsaugotų, bet ieškojo pagalbos išvežtiems į Sibirą, kalėjimus, pavergtai Lietuvai. Beldė į didžiųjų valstybių duris, o mūsų, lietuvių, šventa pareiga buvo jiems padėti. (…) Lietuvos partizanai be vietinių gyventojų paramos Trikampyje būtų neišsilaikę. Pinigų jie neturėjo. Įsakyti, kad kas nors duotų maisto, negalėjo. Čia buvo svetimos valstybės, Lenkijos, teritorija.“
Nuo 1945 metų Punsko kraštas tapo svarbia lietuvių partizanų veiklos erdve. Čia Vytauto Prabulio likimas susijungė su vietos žmonėmis – paprastais ūkininkais, kurie rizikavo viskuo, kad padėtų miško broliams. Prabulis slapstėsi įvairiuose kaimuose, kasė bunkerius, nuolat keitė buvimo vietą ir taip išvengdavo suėmimo. Jo slapyvardis „Žaibas“ taikliai atspindėjo vyro būdą – greitą, staigų ir sunkiai pagaunamą.
1949 m. pradžioje Vytautas Prabulis tapo Lietuvos laisvės kovų karžygio partizanų kapitono Jurgio Krikščiūno-Rimvydo adjutantu. Tai jau buvo vėlesnis kovos etapas, kai partizaninis judėjimas patyrė vis didesnį spaudimą, o išlikti darėsi vis sunkiau. 1949 metų vasarą, nepavykus prasiveržti į Vakarus, jie sugrįžo į Punsko kraštą ir Šlynakiemyje, Juozo Jakimavičiaus pušynėlyje įsirengė bunkerį.
Žūtis
1949 m. gruodžio 15 d. rytą du partizanus apsupo didžiulės lenkų pajėgos: 300 karių, 20 Suvalkų PUBP operacinių darbuotojų bei 20 MO (Pilietinės milicijos) pareigūnų. Iš jų buvo sudarytos trys operacinės grupės. Pirmoje buvo 45 žmonės, antroje – 250 žmonių, trečioje – šturmuojančioje – 50 karių. Partizanams lenkai pasiūlė pasiduoti, bet Krikščiūnas atsakęs: „Komunistams nepasiduosim.“
Apie tuos įvykius žinome iš 2009 m. Tautos atminties instituto (IPN) paviešinto dokumento „Atlikto operacinio plano likviduojant lietuvių žvalgybos gaują raportas“. Jame rašoma: „<…> pušynėlyje rasta anga į bunkerį. Tuo pačiu buvo pastebėta, kad per mažą plyšelį sklinda dūmai. Grupė atsargiai ilgais vėzdais pradėjo atidengti angą, tuomet iš bunkerio banditai paleido keletą šūvių <…> Po kelių minučių šturmuojanti grupė, nepaisydama šūvių, nuplėšė dureles ir atidengė angą į bunkerį. Banditai ėmė intensyviau šaudyti. Šturmuojančios grupės vadas jaunesnysis leitenantas CZEPIEL šovė kelias raketas į vidų, bandydamas padegti jį [bunkerį], ir įsakė kareiviams paleisti kelis šūvius, taikant pro bunkerį. Mat siekė parodyti banditams, kad ugnies persvara ne jų pusėje. Nuščiuvus šūviams privesta prie angos lietuvį iš gretimo kaimo, per kurį banditams lietuvių kalba buvo įsakyta, kad pasiduotų ir apleistų bunkerį, į ką banditai atsakė, kad lenkų kariuomenei nepasiduosią, nes joje komunistai. Po valandą trukusio banditų atsišaudymo šūviai nutilo. Tuomet pradėta atkasinėti bunkerio viršų. Kai buvo atkastas, kas truko apie 15 minučių, bunkeryje rasta du banditai. Vienas jų gulėjo bunkerio kampe negyvas, kairėje rankoje laikydamas „Parabellum“ pistoletą, dešinėje 10-ies šovinių šautuvą. Banditas pats sau atėmė gyvybę, pats sau du kartus šovė į galvą. Tuo tarpu prie bunkerio angos gulėjo antras banditas, dešinėje rankoje laikydamas belgišką 15 šovinių pistoletą, o šalia jo gulėjo „Pepeša“. Banditas buvo sužeistas į galvą, bet dar gyvas. <…> Išgabenus juos į paviršių <…> buvo atpažinta, kad užmuštas banditas yra ieškomas lietuvių šnipų gaujos banditas Vytautas PRABULIS, kitas sužeistas – lietuvių šnipų gaujos vadas Jurgis KRIKŠČIŪNAS, slapyvardžiu RIMVYDAS. Sužeistą banditą vietoje KBW daktaras aptvarstė, po to sanitarine mašina pervežtas į Suvalkų ligoninę.“
Juozas Jakimavičius taip prisimena tuos įvykius: „Šiek tiek prieš septynias išėjau šerti arklių. Laukuose vyko kažkas negero. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriame slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Man kelią pastojo lenkų kareivis.
– Stój! Pójdziesz ze mną (Stok! Eisi su manim), – iškošė jis.
Du kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai ir vienas iš paskos varė mane tiesiai ant bunkerio. Jie mat baiminosi, kad bunkeris užminuotas. Bandžiau priešintis, bet kažkuris iš kareivių vožė man šautuvo buože per pečius.
– Ty będziesz zdychać, nie my (Tu gaiši, ne mes).
Padangę sudrebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Iš slėptuvės nuaidėjo keli šūviai. Paskui įsiviešpatavo ilga ir slogi tyla. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį. <…>
Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, rankoje laikė „Parabellum“. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas. Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo 4 ginklai, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio vyrai virdavo valgyti. Ant sienos kabojo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Tai visas partizanų turtas. Bunkerio viduje stovėjo staliukas, tiesiog platesnė lenta, prie kurio Rimvydas rašydavo Lietuvos pasipriešinimo kovų istoriją. Sienos buvo iškaltos lentomis, o grindys medinės. Visur švaru ir sausa, nors vietos nedaug.“
Partizanų palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.
Prabulių šeimos likimai
Alfonsas. Buvo areštuotas ir nuteistas mirties bausme. Stalinui mirus, bausmė pakeista 25 metais kalėjimo. Iš Magadano grįžo po dvylikos su puse metų.
Jonas. Nuteistas mirties bausme (ji vėliau pakeista 25 metais kalėjimo). Vorkutoje išbuvo 25-erius metus. Mirė ir palaidotas Alytuje.
Vincas. Vienintelis iš Prabulių šeimos, kuris nežuvo ir išvengė Sibiro. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Baltimorės mieste (JAV). Mirė 1968 m.
Vytautas. Partizanavo Punsko krašte. Žuvo Šlynakiemyje su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu 1949 metų gruodžio 15 dieną. Palaidojimo vieta nežinoma.
Kastulė. Buvo nubausta 25 metams lagerio. Kalėjo Krasnojarsko srityje. Grįžo į Lietuvą 1961 m.
Mikalina. Keliolika metų kalėjo Tomsko lageriuose. Palaidota Kazlų Rūdoje.
Ona. Ištremta į Sibirą. Jos likimas nėra žinomas.
Motina Marijona Prabulienė už bendradarbiavimą su partizanais ištremta į Sibirą. Jos vyras Vincas Prabulis mirė 1923 m.
Ši istorija šiandien įgauna ypatingo aktualumo. Karas Ukrainoje ir auganti grėsmė Rytų Europoje verčia iš naujo suvokti, ką reiškia laisvė ir kokia jos kaina. Prabulių pasirinkimas – likti ir kovoti, net kai pergalė atrodė neįmanoma – šiandien skamba ne kaip praeities romantika, o kaip gyvas, skaudus priminimas. Jo karta kovojo be tarptautinės paramos, dažnai net be vilties išgyventi. Tačiau jų kova buvo svarbi ne tik jiems patiems – ji tapo moraliniu pagrindu vėlesniam valstybės atgimimui.
Pasienio istorijos, tokios kaip ši, rodo, kad valstybės ribos ne visada sutampa su istorinės atminties ribomis. Vienoje pusėje užmirštas, kitoje puoselėjamas Vytautas Prabulis išlieka bendros istorijos dalimi. Tai istorija apie žmones, kurie gyveno tarp dviejų valstybių, bet priklausė vienai laisvės idėjai. Ir šiandien, kai Europa vėl susiduria su agresijos grėsme, ši istorija primena, kad laisvė nėra duotybė – ji visada yra pasirinkimas, už kurį kažkas jau yra sumokėjęs didžiausią kainą.
„Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“
Siekiant įprasminti partizanų atminimą, buvo sukurtas filmas „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Tai dokumentinio pobūdžio pilno metražo juosta su meniniais vaidybos elementais, pasakojanti apie 1945–1949 m. Lietuvos ir Lenkijos pasienyje veikusius partizanus bei jų ryšininkus.
Pagrindinis filmo motyvas – partizanų Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūtis 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje, netoli Punsko. Filmo scenarijus parengtas remiantis partizanų ryšininkių Teklės Pauliukonytės ir Janinos Judickaitės prisiminimais, taip pat įtraukti gyvi liudijimai bei istorikų įžvalgos.
Filmo autorius ir režisierius – Sigitas Birgelis, antroji režisierė – Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė. Juosta buvo kuriama net šešerius metus, filmuota Lietuvoje ir Lenkijoje, įtraukiant aktorius bei rezistencijos liudininkus. Muziką sukūrė Andrius Radziukynas.
Filmo premjera įvyko 2016 m. balandžio 10 d. Punske, vėliau jis rodytas įvairiuose Lietuvos miestuose, kultūros įstaigose ir festivaliuose, taip pat per LRT.
