Venciūnų kaimo priekyje įsikūrusi Danguolės ir Vytauto Kristučių sodyba. Čia pora įsikūrė prieš septynerius metus. Abu kuria bendrą verslą, tačiau praėjusiais metais jų gyvenimą sukrėtė rimti išbandymai – Vytautas patyrė du insultus.
Šiandien jis su dėkingumu kalba apie žmoną Danguolę, kuri palaiko ir padeda tiek kasdienybėje, tiek versle. Sutuoktiniai teikia kapų tvarkymo paslaugas visoje Lietuvoje, ypač Pietų regione. Pagal specialybę Vytautas – suvirintojas: anksčiau jo rankose metalas virsdavo gaminiais, tačiau, kaip pats sako, gyvenime atsiradus Danguolei, metalą iškeitė į akmenį. „Pabandžiau, patiko ir pradėjau dirbti su akmeniu“, – pasakoja jis.
Šiandien jų įmonė gamina paminklus, antkapius, plokštes, taip pat tvarko kapavietes, kloja trinkeles. Dirbdami kartu, sutuoktiniai vienas kitam padeda ir pataria. Pasak jų, kapų tvarkymo paslaugos išlieka itin paklausios. „Kai užsakovai žino, ko nori, dirbti tampa lengviau“, – sako Vytautas, džiaugdamasis klientų pasitikėjimu.
Žemaitis Dzūkijoje
Įdomu tai, kad Vytautas – tikras žemaitis, kilęs iš Mažeikių krašto, apie Dzūkiją anksčiau net negalvojęs. Mažeikiuose baigė vidurinę mokyklą, vėliau įgijo suvirintojo specialybę. Vis dėlto likimas pasisuko netikėtai – internetu susipažinęs su Danguole, ilgai nedraugavo: netrukus pora susituokė, o Vytautas persikėlė gyventi į Alytaus kraštą.
„Dzūkija mane paviliojo pasiūliusi žmoną“, – šypsosi jis. O Danguolę, ko gero, sužavėjo Vytauto rimtas stotas ir pozityvumas, o gal ir pavardė. „Mano pavardė šventa – mažas Kristus, Kristutis“, – šypsosi vyras.
Vytautas neslepia, kad kurį laiką laimės ieškojo ir svetur – dirbo Ispanijoje, Vokietijoje, Airijoje. Tačiau galiausiai laimę rado čia, Alytaus krašte, Venciūnuose. Kartais, pasak jo, reikia apvažiuoti dalį pasaulio, kad suprastum paprastą tiesą – visur gerai, bet namuose geriausia.
Liga pakeitė požiūrį
57-erių metų Vytautas praėjusiais metais išgyveno du insultus, kurie pakeitė jo kasdienybę. Dabar jis mažiau dirba fiziškai, daugiau bendrauja su užsakovais, o sunkesniems darbams samdo pagalbą.
Jis ypač dėkingas žmonai Danguolei – ligos metu jos parama tapo neįkainojama.
Danguolė visą gyvenimą dirbo prekyboje, prekiavo baldais. Ji pripažįsta, kad vyro liga pakeitė ir jos požiūrį į gyvenimą. „Išmokau į viską žiūrėti paprasčiau, ramiau, nebesivaikyti turto. Kiek turi – tiek ir užtenka“, – sako moteris.
Šiandien svarbiausias jų abiejų noras paprastas – sveikata ir ramybė.
