Dar prieš keletą metų gyvenimas Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje daugeliui vietos gyventojų tekėjo įprastu ritmu. Miškų ir ežerų apsupti kaimai, ramios sodybos, vasarą suaktyvėjantis turizmas – tokia buvo šio krašto kasdienybė. Valstybės siena čia visada buvo šalia, tačiau ne kiekvienas apie ją kasdien susimąstydavo.
Pastaraisiais metais situacija gerokai pasikeitė. Rusijos karas prieš Ukrainą, neteisėtos migracijos iš Baltarusijos keliamos problemos, sustiprinta valstybės sienos apsauga, atnaujintos patikros vykstant į Lenkiją, o pastaruoju metu ir planai steigti Kapčiamiesčio karinį poligoną pasienio gyventojams iškėlė naujų klausimų.
Kaip visa tai pakeitė žmonių gyvenimą? Ar pasienio kaimų gyventojai jaučiasi saugesni, o gal vis dažniau susimąsto apie grėsmes, kurios anksčiau atrodė tolimos? Ar pasikeitė vietos verslininkų galimybės, turistų srautai, žmonių ateities planai?
„Dzūkų žinios“ nusprendė pasidomėti, kaip per pastaruosius trejus metus pasikeitė gyvenimas viename jautriausių Lietuvos pasienio regionų. Apie tai kalbėjomės su čia gyvenančiais ir dirbančiais žmonėmis, verslininkais bei domėjomės, kokius pokyčius fiksuoja valstybės sieną saugantys pareigūnai.
Pasieniečiams darbo nesumažėjo
Nors pasienio kaimų kasdienybė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mažai pasikeitusi, valstybės sienos apsaugos pareigūnų darbas pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Grėsmių pobūdis keičiasi, o bandymai neteisėtai patekti į Lietuvą ar per sieną gabenti kontrabandą tampa vis išradingesni.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) skelbiami duomenys rodo, kad neteisėtos migracijos spaudimas Lietuvos pasienyje su Baltarusija išlieka aktualus. Po itin intensyvių 2022 metų migrantų srautai buvo sumažėję, tačiau 2025-aisiais spaudimas vėl sustiprėjo. Per nepilnus 2026 metus užfiksuota daugiau bandymų neteisėtai kirsti sieną negu per visus praėjusius metus.
Ypač jautri vieta – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos valstybių sienų sandūra. Čia dirbantiems Kapčiamiesčio užkardos pareigūnams tenka nuolat stebėti situaciją ir reaguoti į bandymus neteisėtai patekti į Europos Sąjungos teritoriją.
Šių metų balandžio 26 dieną pasieniečiai užfiksavo 50 migrantų bandymą patekti į Lietuvą. Vienuolika jų dviem grupėmis buvo priartėję prie valstybės sienos Lazdijų rajone. Kapčiamiesčio užkardos pareigūnams pavyko juos atgrasyti.
Dar neįprastesnis įvykis užfiksuotas liepos 26 dieną ties Pertako kaimu. Kapčiamiesčio užkardos pasieniečiai, naudodami technines priemones, pagal žemės paviršiaus virpesius nustatė, kad prie valstybės sienos galimai kasamas požeminis tunelis. Pareigūnams atvykus į įvykio vietą, maždaug 20 vyrų pasitraukė į Baltarusijos teritoriją. Nebaigtas tunelis buvo užverstas.
Tai rodo, kad valstybės sienos apsaugai šiandien nebeužtenka vien fizinio barjero ir patruliavimo – būtinos modernios technologijos, leidžiančios aptikti net ir neįprastus bandymus įveikti sieną.
Kontrabanda keliauja ir oru
Dar vienas ryškus pokytis – kontrabandininkų naudojamos technologijos. Jeigu anksčiau cigarečių kroviniai dažniausiai būdavo gabenami sausuma ar vandens telkiniais, dabar vis dažniau pasitelkiami bepiločiai orlaiviai ir meteorologiniai balionai.
VSAT duomenimis, 2024 metais Lietuvos pasieniečiai perėmė 54 kontrabandą iš Baltarusijos gabenusius dronus, 2025 metais – 59, o iki šių metų spalio 12 dienos jau buvo perimtos 63 tokios skraidyklės.
Ši problema neaplenkia ir Kapčiamiesčio apylinkių. Pernai gegužės 12 dieną ties Pertako kaimu Kapčiamiesčio užkardos pareigūnai nutupdė droną, gabenusį 750 pakelių baltarusiškų cigarečių.
Pastaruoju metu nemažai rūpesčių kelia ir meteorologiniais balionais gabenama kontrabanda. Spalio 8 dieną įvairiose Lietuvos vietose pasieniečiai kartu su policijos pareigūnais perėmė devynis tokiais balionais atskraidintus cigarečių krovinius – iš viso daugiau kaip 55 tūkstančius pakelių. Keturi kroviniai buvo aptikti Varėnos rajone.
Kartu stiprinamos ir techninės valstybės sienos apsaugos priemonės. Pernai liepą baigtos atnaujinti VSAT Varėnos pasienio rinktinės Druskininkų ir Tribonių užkardų sienos stebėjimo sistemos, o šiemet užbaigtas platesnis jų modernizavimo projektas, kurio vertė siekia apie 14,16 mln. eurų.
Rugsėjo pabaigoje VSAT pranešė ir apie naują inžinerinį objektą ties Maros upe, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos sienų sandūroje. Čia įrengti specialūs į vandenį nuleidžiami vartai, sujungiantys Lietuvos ir Lenkijos fizinius sienos barjerus.
Pasieniečių teigimu, prie Maros upės dažnai fiksuojamas migrantų grupių judėjimas ir bandymai kirsti valstybės sieną. Todėl čia ypač svarbus Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų bendradarbiavimas.
Pasienio verslininkai turistų baimės nepastebi
Ar šie nerimą keliantys įvykiai atsiliepia vietos turizmui? Kapčiamiesčio apylinkėse veikiančių verslininkų patirtis rodo, kad bent jau kol kas geopolitinė situacija didesnės įtakos jų veiklai neturėjo.
Baidarių nuomos verslo „Pinčiuko baidarės“ savininkas Mantas Gervelis sako, kad turistų srautai per pastaruosius metus beveik nesikeitė.
„Nejaučiu tos geopolitinės situacijos pasikeitimo. Tie, kas norėjo važiuoti, tai ir važiuoja. Jeigu žmonės suplanuoja išvyką, paprastai savo planų nekeičia. Mūsų versle daug daugiau lemia orai“, – pasakojo verslininkas.
Pasak jo, net ir neteisėtų migrantų antplūdis turistų neatbaidė. Tiesa, vienas kitas stovyklauti su palapinėmis ketinęs žmogus pasiteiraudavo, ar apylinkėse nesutinkama nelegaliai sieną kirtusių migrantų, tačiau dauguma į tai nekreipė dėmesio.
M. Gervelio teigimu, daugiau praktinių nepatogumų atsirado plaukiant Maros upe, kuri teka Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Įrengus fizinį sienos barjerą, kai kuriose vietose tapo sudėtingiau pasiekti upę, išlaipinti baidarininkus. Dėl prastų kelių ir sudėtingesnio privažiavimo šį maršrutą dabar tenka rinktis rečiau.
Tačiau naujų klausimų verslininkams kelia planuojamas Kapčiamiesčio karinis poligonas.
„Šiemet buvo žmonių, kurie sakė norintys dar suspėti praplaukti mūsų maršrutais, nes nežino, kaip bus, kai atsiras poligonas. Buvo ne vienas toks atvejis“, – pasakojo baidarių nuomotojas.
Vis dėlto jis neatmeta galimybės, kad karinis objektas galėtų tapti ir papildomu smalsumą žadinančiu veiksniu.
„Gal vieni išsigąs poligono, o kiti kaip tik norės praplaukti per mokomąją zoną. Svarbiausia, kad nebūtų uždrausta plaukti ir mūsų veikla netrukdytų kariškiams. Kaip bus iš tikrųjų, kol kas sunku pasakyti“, – svarstė M. Gervelis.
Verslininkas pabrėžė, kad nemažą dalį jo klientų sudaro nuolat sugrįžtantys poilsiautojai, darbo kolektyvai. Kol kas nei migrantų krizė, nei karas Ukrainoje jų įpročių nepakeitė.
Iš Baltarusijos poligono sklindantys sprogimai – jau įprasti
Panašiai situaciją vertina ir netoli Varnėnų kaimo turizmo sodybą turintis ūkininkas bei verslininkas Antanas Vailionis.
Jo teigimu, per pastaruosius trejus metus nei klientų srautai, nei jų elgesys dėl geopolitinės situacijos iš esmės nepasikeitė.
„Mano klientai daugiausia lietuviai, šeimos, atvažiuojančios pailsėti. Tai, kas vyksta pasienyje, mano verslui neturėjo net menkiausios įtakos. Kai buvo pats migrantų antplūdis, vienas kitas gal pajuokaudavo, ar kas nors neateis per sieną, bet rimto nerimo tikrai nebuvo“, – kalbėjo sodybos savininkas.
A. Vailionio sodyba yra maždaug už septynių kilometrų nuo planuojamo Kapčiamiesčio poligono teritorijos. Verslininkas neslepia, kad karinių pratybų garsai jam nėra naujiena – sodyboje girdimi ir Baltarusijos Gožos poligone vykstantys sprogimai.
„Būna, kad net langai sudreba. Klientai kartais paklausia, kas ten dunksi. Tačiau paprastai tuo viskas ir baigiasi“, – pasakojo jis.
Anot pašnekovo, pratybų aktyvumas Baltarusijos poligone pastaraisiais metais pasikeitė. Jo pastebėjimu, prasidėjus karui Ukrainoje, Gožos poligone pratybų sumažėjo, nors kartais vis dar pasigirsta stiprių sprogimų.
Todėl ir būsimo lietuviško poligono keliamo triukšmo verslininkas pernelyg nesibaimina.
A. Vailionis įsitikinęs, kad poligonas galėtų atnešti ir ekonominės naudos visam Lazdijų kraštui.
„Turime pripažinti, kad Lazdijų kraštas nėra iš turtingųjų. Čia ateitų nemažos ir, svarbiausia, nuolatinės investicijos. Labai tikiuosi, kad bus sutvarkyti keliai. Dabar mūsų žvyrkeliais atvažiuojantys klientai kartais būna nepatenkinti – išsiplauna automobilį, o iki sodybos atvažiavę vėl randa jį apdulkėjusį“, – kalbėjo verslininkas.
Jis viliasi, kad atsiradus kariniam objektui padidėtų ir apgyvendinimo bei poilsio paslaugų poreikis. Galbūt į šį kraštą ilsėtis atvyktų kariškių šeimos, jų artimieji.
„Asmeniškai matau ekonominės naudos. O kaip Lietuvos patriotas manau, kad tokio objekto reikia. Turime ruoštis įvairioms situacijoms. Geriau būti pasiruošus ir to niekada neprireiktų, negu susidurti su grėsme nepasirengus“, – sakė A. Vailionis.
Seniūnas: pokyčių nedaug, bet poligonas sukėlė sumaišties
Kapčiamiesčio seniūnas Virginijus Golikas taip pat teigia, kad per pastaruosius trejus metus seniūnijos gyvenimas iš esmės nepasikeitė. Tačiau tam tikrų įvykių, palikusių ryškesnį pėdsaką, būta.
Vienas jų – neteisėtų migrantų antplūdis, kai seniūnijai teko papildomų rūpesčių, susijusių su migrantų apgyvendinimu ir pagalba jiems.
„Tuo metu mums teko nemažas krūvis. Taip pat pastebėjome, kad mūsų regione padaugėjo pareigūnų. Tačiau tai turi ir teigiamą pusę – žmonės gali jaustis saugesni“, – sakė seniūnas.
Pasak jo, daugiausia diskusijų ir emocijų pastaruoju metu sukėlė žinia apie planuojamą Kapčiamiesčio poligoną. Ši tema įnešė sumaišties ir susipriešinimo į vietos bendruomenės gyvenimą.
Vis dėlto V. Golikas įsitikinęs, kad ilgainiui karinio objekto atsiradimas galėtų būti naudingas Kapčiamiesčiui ir jo apylinkėms.
„Manau, kad atsirastų naujų darbo vietų, daugiau galimybių verslui. Dabar Kapčiamiestyje veikia tik viena kavinė, tačiau ateityje maitinimo ir kitų paslaugų poreikis galėtų gerokai išaugti“, – svarstė seniūnas.
Jo teigimu, verslas jau dabar domisi galimybėmis Kapčiamiesčio apylinkėse įsikurti ir plėtoti veiklą. Ieškoma laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima statyti maitinimo ar kitus paslaugų objektus.
Seniūnas viliasi, kad ilgainiui poligono teikiamą ekonominę naudą pajustų ir tie gyventojai, kurie dabar jo steigimui nepritaria.
Pasienio kaime pastebi sustojusias statybas
Ne visi pasienio gyventojai pastarųjų metų pokyčius vertina vienodai optimistiškai.
Varviškės kaimas įsikūręs prie Nemuno, kurio viduriu eina Lietuvos ir Baltarusijos valstybių siena. Čia gyvenantiems žmonėms pasienio apsaugos priemonės matomos tiesiog už namų langų.
Kaimo gyventojai pasakojo, kad maždaug prieš pusantrų metų Nemuno pakrantėje buvo pradėti intensyvesni medžių ir krūmų šalinimo darbai. Vėliau paaiškėjo, kad jie atliekami pasieniečių užsakymu, siekiant užtikrinti geresnį pasienio teritorijos matomumą.
Vienas Varviškės gyventojas, kurio pavardė redakcijai žinoma, teigė, kad per pastaruosius trejus metus didelių kasdienio gyvenimo permainų nepajuto. Tačiau prasidėjus diskusijoms dėl Kapčiamiesčio poligono, jo pastebėjimu, atsirado naujų tendencijų.
„Pastebėjau, kad šiame regione sustojo statybos, tiesiog niekas nepradėjo darbų. Tai man patvirtino Kapčiamiestyje medžio apdirbimo įmonę turintis žmogus. Jis sakė, kad vietinių užsakymų beveik neliko, todėl dabar dirba kitų regionų ir užsienio rinkoms“, – pasakojo vyras.
Nors šie pastebėjimai neatspindi visos regiono ekonominės situacijos, jie rodo, kad dalis gyventojų poligono steigimo planus sieja su neapibrėžtumu dėl ateities.
Kasdienybė rami, tačiau ateitis kelia klausimų
Kalbantis su pasienio gyventojais ir verslininkais ryškėja savotiškas kontrastas. Viena vertus, Lietuvos pasienis su Baltarusija per pastaruosius metus tapo gerokai labiau saugomas, modernizuojamos stebėjimo sistemos, daugėja naujų saugumo iššūkių. Kita vertus, dauguma kalbintų žmonių teigia, kad jų kasdienybė iš esmės nepasikeitė.
Turistai ir toliau plaukia baidarėmis, šeimos atvyksta ilsėtis į sodybas, ūkininkai dirba savo žemę. Net ir iš Baltarusijos poligono atsklindantys sprogimai kai kuriems vietos gyventojams tapo įprastu gyvenimo fonu.
Tačiau planuojamas Kapčiamiesčio karinis poligonas iškėlė naujų klausimų, kurie jau tiesiogiai susiję ne tik su valstybės, bet ir su kiekvieno šio krašto žmogaus ateitimi.
Vieni tikisi investicijų, geresnių kelių, naujų darbo vietų ir verslo galimybių. Kiti nerimauja dėl galimų veiklos apribojimų, pasikeisiančios gyvenamosios aplinkos ir savo turto ateities.
Todėl galbūt didžiausias pastarųjų metų pokytis pasienyje yra ne tai, ką kasdien matome ar girdime, o pasikeitęs žmonių santykis su savo gyvenamąja vieta. Valstybės siena, kuri anksčiau daugeliui buvo tik geografinė aplinkybė, šiandien vis dažniau tampa svarbiu veiksniu svarstant apie saugumą, verslą ir gyvenimo perspektyvas.
O svarbiausias klausimas, į kurį pasienio žmonės šiandien ieško atsakymo, – kaip suderinti valstybės saugumo poreikius su čia gyvenančių žmonių interesais.
