Dainavos žodis

Vanda Mockevičienė: 92 metų mokytojos istorija

Ilgametė Varėnos r. Nedzingės mokytoja, 92-ejų Vanda Mockevičienė – žmogus, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo dainų, šokių, vaikų ir Dzūkijos tradicijų. Net ir sulaukusi tokio garbaus amžiaus, ji nestokoja žvalumo, geros nuotaikos ir su šypsena prisimena nueitą kelią, mokytojavimo metus, šeimos džiaugsmus bei skaudžius likimo išbandymus. Jos pasakojime – ne tik vienos moters gyvenimo istorija, bet ir ištisos kartos patirtys, prisiminimai apie senąją Dzūkiją, išsaugotas tradicijas ir nuoširdų žmonių bendravimą.

Vanda Mockevičienė gimė ir augo Aušrinės kaime, netoli Liškiavos, gausioje vienuolikos vaikų šeimoje. Jos tėvas buvo Lietuvos savanoris, už tarnybą gavęs žemės. Nors šeima gyveno kukliai, namuose netrūko dainų, šilumos ir bendravimo. Būtent iš tėvo Vanda paveldėjo muzikinę klausą, meilę liaudies dainoms ir gebėjimą sutarti su žmonėmis.

Tėvą ji prisimena kaip išsilavinusį, kelias kalbas mokėjusį ir labai draugišką žmogų. Jis mėgo dainuoti, suburdavo kaimo jaunimą, mokydavo senovinių žaidimų. Vaikams suteikdavo laisvės, tačiau kartu mokė atsakomybės ir pagarbos kitiems. Šias vertybes Vanda vėliau stengėsi perduoti ir savo mokiniams.

Baigusi vidurinę mokyklą, mergina svajojo apie aukštąjį mokslą, tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme – ji pradėjo mokytojauti. Iš pradžių dirbo Gudakiemyje, kur jos parengta vaikų meninė programa rajoninėje apžiūroje pelnė pirmąją vietą. Pastebėjus gabumus, jaunai mokytojai buvo suteikta galimybė tobulintis muzikos srityje.

1959 metais Vanda pradėjo dirbti Nedzingėje. Čia prabėgo didžioji jos pedagoginio gyvenimo dalis. Mokytoja subūrė vaikų dainavimo, šokių, vėliau ir folkloro kolektyvus, rengė koncertus, dalyvavo konkursuose bei šventėse. Su mokiniais važinėjo po įvairius Lietuvos miestelius, dalyvavo dainų ir šokių šventėse.

Tuo metu Nedzingės mokykloje mokėsi daugiau kaip 300 vaikų. Vanda prisimena, kad mokiniai
noriai rinkdavosi į repeticijas, o kartais patys prašydavo papildomų užsiėmimų. Repeticijos vykdavo net per ilgąsias pertraukas, nes kiekviena klasė norėjo pasirodyti kuo geriau.

„Nereikia vaikų per daug spausti. Jiems reikia duoti savo laisvės“, – įsitikinusi ilgametė pedagogė.

Pasak V. Mockevičienės, svarbiausia auklėjant vaikus buvo ne griežta drausmė, o nuoširdus bendravimas ir abipusis pasitikėjimas. Mokytoja su šypsena prisimena ir įvairias paauglių išdaigas. Pasitaikydavo, kad išvykų ar švenčių metu berniukai slapčia paragaudavo ir stipresnių gėrimų. Tačiau mokytoja neskubėdavo jų griežtai bausti – leisdavo patiems suprasti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. „Aš jų neskundžiau“, – prisimena ji. Vanda tikėjo, kad geras žodis, supratimas ir pasitikėjimas kartais gali duoti daugiau nei griežčiausia bausmė. Mokinius ji laikė ne tik auklėtiniais, bet ir draugais. Galbūt todėl ir šiandien buvę mokiniai ją šiltai prisimena, sutikę užkalbina, kartu pasijuokia iš jaunystės išdaigų ir su dėkingumu prisimena mokyklinius metus.

Tačiau gyvenimas nebuvo vien dainos ir šventės. Skaudžiausiu išbandymu tapo ankstyva vyro netektis. Jis mirė vos 36 metų, o Vanda liko auginti keturių vaikų – trijų dukterų ir sūnaus. Didžiule atrama tuomet tapo vyro mama, padėjusi rūpintis vaikais ir namais.

Nepaisydama sunkumų, Vanda stengėsi, kad visi jos vaikai įgytų išsilavinimą, lavintų gabumus. Dukros lankė muzikos mokyklą, šeimoje netrūko ir sportinių pasiekimų. Šiandien ji didžiuojasi savo vaikais, penkiais anūkais ir tuo, kad meilė muzikai bei menui perduodama iš kartos į kartą. Tarp šeimos narių yra ir aktorių, ir muzikos mokslus baigusių žmonių.

Ypatingą vietą mokytojos gyvenime užima Dzūkijos folkloras. Senovinių dainų, šokių ir žaidimų ji mokėsi dar vaikystėje iš tėvo, o vėliau – iš vyresnių Nedzingės krašto žmonių. Šias tradicijas dešimtmečius perdavė mokiniams.

Mokytoja prisimena, kaip kaimo moterys mielai dalydavosi savo žiniomis, mokydavo senovinių dainų ir šokių. Jos puoselėjama folklorinė veikla sulaukė ir televizijos dėmesio – praėjusio amžiaus pabaigoje Nedzingėje buvo filmuojamos vietos žmonių išsaugotos tradicijos. Tuomet į filmavimus įsitraukė ir patys kaimo gyventojai.

Garbaus amžiaus sulaukusi Vanda puikiai prisimena ir sudėtingus istorijos laikotarpius – Antrojo pasaulinio karo pradžią, virš gimtojo kaimo skraidžiusius lėktuvus, į sodybą atvykusius vokiečių kareivius, šeimą kausčiusią tremties baimę. Ypač įsiminė diena, kai šeima sužinojo, kad tėvui gali grėsti ištrėmimas. Iš didelio išgąsčio mama kuriam laikui net buvo praradusi kalbą.

Vėliau teko išgyventi ir pokario nepriteklių, kai kuriantis kolūkiams iš šeimos buvo paimtos grūdų atsargos. Tačiau net ir skaudžiausi prisiminimai neužgožia Vandos gyvenimo džiaugsmo.

Šiandien buvusi mokytoja domisi Nedzingės bendruomenės gyvenimu, skaito, naudojasi internetu, bendrauja su kaimynais ir džiaugiasi, kad kaime vis dar skamba liaudiškos nuoširdžios dainos. Nors pati jau nebedainuoja taip, kaip anksčiau, mielai apsilanko bendruomenės susibūrimuose, pasidomi folkloro kolektyvų veikla.

Paklausta, ar nesigaili pasirinkto gyvenimo kelio, ji atsako paprastai:

„Man buvo malonumas mokyti vaikus šokti ir dainuoti. Labai daug visur važinėjome, bet man niekada nebuvo sunku.“

Vanda sako niekada nesijautė pavargusi nuo savo darbo, nes darė tai, kas jai iš tiesų patiko. Per ilgus gyvenimo metus sutiko daug gerų žmonių, o gebėjimą su visais sutarti laiko viena didžiausių gyvenimo dovanų.

O didžiausias jos šiandienos noras – kad vaikai ir anūkai būtų sveiki, kad šeimoje visiems gerai sektųsi. Daugiau ypatingų svajonių ji sako nebeturinti – svarbiausia ramybė, artimųjų laimė ir galimybė džiaugtis kiekviena diena.

Dalintis:

Rašyti komentarą

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: