Danielius Jakubavičius
Kovo 19-ąją, kaip dzūkai sako, per Juozines, garbų 80-ies metų jubiliejų šventė Marytė Čyžienė, ilgametė Alytaus rajono Meškasalio kaimo laidotuvių giesmininkė.
Daugiau nei 40 metų giedojusi moteris papasakojo ir apie tas pirmąsias laidotuves, kai vos devyniolikos sulaukus teko pavaduoti susirgusią motiną ir eiti su kelis kartus vyresniais kolegomis giedoti į kaimynystėje mirusio 4 metų berniuko šermenis.
Ankstesni papročiai prie numirusių melstis iki pat ryto jaunąją giesmininkę labai nuvargindavo, todėl vėliau, pasikeitus jos kompanijos sudėčiai, buvo nuspręsta visus reikiamus poterius ir giesmes užbaigti iki vidurnakčio, kad kitą dieną nereikėtų darbe snūduriuoti.
Pagyrus, kad ji su bendraminčiais tikriausiai buvo šito krašto žvaigždė, moteris atsidususi atsakė, kad jie tebuvo kankiniai. Nebuvo galima niekam atsakyti, tai tebuvo kasdieninė pareiga, už kurią atlygio tegaudavo vieną ačiū, geriausiu atveju skarelę.
Jubiliatė stebisi, kad ne tik papročiai kaimuose blėsta, bet ir tarpusavio nuoširdumas. Koronos virusas taip išgąsdino visus, kad kaimynams kaimynų nebereikia, visai neįdomu, kaip kitas jaučiasi. Juk to anksčiau tikrai nebuvo. Išsiskiriant pašnekovė juokaudama prasitarė, kad ji tai išlydėjo kelis šimtus numirusių, o jai pačiai pasimirus, tai nežinia, ar bus kam pagiedoti…