Simniškė Anelė Mikalauskienė į gyvenimą žiūri per pozityvius akinius. 90-metė turi gerą atmintį ir protą, nepraleidžia progos pajuokauti. Buvusi Simno gimnazijos direktorė, vėliau – mokytoja vis dar skaito ir džiaugiasi sukaupta knygų biblioteka.
Karas ir noras mokytis
A. Mikalauskienė prisimena ir Smetonos laikus, ir Antrąjį pasaulinį karą. „Buvau pradinukė. Sekmadienis. Tekėjo vaiski saulė. Atrodė, kad bus graži diena. Bet praskridęs vokiečių lėktuvas pasviro ir pradėjo šaudyti. Žemė prie mūsų namo durų Mergalaukyje buvo kulkomis nusėta“, – pasakojo Anelė. Pasak moters, Mergalaukyje buvo sutelkti rusų daliniai, į kuriuos taikėsi vokiečiai.
Be karo patirtų išgyvenimų, A. Mikalauskienės vaikystė buvo šviesi. Anelė – vienturtis vaikas šeimoje. „Buvau visada pavalgiusi, apsirengusi, neskriaudžiama“, – kalbėjo moteris. Ji gimė 1931 m. Krekštėnų kaime, Krokialaukio seniūnijoje. Tėvai – paprasti darbininkai, kaip pati sako, juodadarbiai. Su tėvais vaikystėje iš Krekštėnų persikraustė gyventi į Mergalaukio kaimą. Mokslus Anelė baigė Simne.
„Labai norėjau mokytis. Bet susirgau difteritu, vos gyva likau. Jaučiau ligos pasekmes ir kurį laiką negalėjau mokyklos lankyti, tad Simno mokyklą baigiau 1952 m.“, – prisiminė buvusi direktorė.
Po mokyklos vėl į mokyklą
Tuo metu labai trūko mokytojų, todėl po mokyklos baigimo Anelė pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Ūdrijos septynmetėje mokykloje. Po metų darbo ir praktikos įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą – lietuvių kalbą. Pedagoginis darbas Anelę lydėjo visą gyvenimą, ir visos jos pareigos buvo Alytaus rajone. Dvejus metus A. Mikalauskienė mokytojavo Krokialaukyje, 23 metus – Santaikoje, kur pradėjo dirbti direktore, o nuo 1979 m. į direktorės kėdę sėdo Simno vidurinėje mokykloje. Anelė juokauja, kad tokios direktorės, kuri savo noru paliktų pareigas, greičiausiai nėra.
Simne – 700 mokinių
„Simne dirbau 7 metus. Direktorės pareigų atsisakiau savo noru, nes buvo per sunku dirbti. Daug buvo nesutvarkytų ūkinių dalykų, kuriuos radau ir reikėjo spręsti. Džiaugiuosi, kad dirbo geri kolūkių pirmininkai, kurie man padėjo“, – tęsė A. Mikalauskienė. Moteris pasakoja, kad atėjusi rado ant mokyklos aukšto įrengtą šaudyklą, dėl to gavusi baudą. Šaudyklą perkėlė link geležinkelio. Ji prisimena, kad mokykloje buvo saugomi tikri ginklai, su kuriais vyko karinis mokinių parengimas, tad reikėjo užtikrinti visų saugumą. „Kūrikų nebuvo, o katilinę kūrenti reikėjo. Radau traktorių be kabinos. O gamybinis mokymas vyko“, – apie tuometinius direktorės rūpesčius kalbėjo A. Mikalauskienė. Kaip direktorė, ji daug dėmesio skyrė aplinkos tvarkymui ir gražinimui. Nei į darbą, nei į pamoką nevėluodavo. „Darbo drausmės pati laikiausi ir to reikalavau iš kitų“, – kalbėjo buvusi direktorė.
Mokytoja A. Mikalauskienė dirbo iki 2001 m. „Turiu gerą stažą, pensiją užsidirbau“, – tęsė ji. Mokykloje Anelė taip pat mokė etikos, dailės. Moterį džiugina, kad šiuo metu Simno gimnazija suremontuota, graži.
Vyras – kaimo bernas
Simne A. Mikalauskienė apsigyveno 1960 m., kuomet jau buvo penkerius metus susituokusi su vyru Juozu, kaip pati sakė: „kaimo bernu“. „Daugiausiai kaimo bernai ir nutverdavo mokytojas“, – juokavo Anelė. Moteris džiaugiasi dviem vaikais: dukra medike, kuri Alytaus poliklinikoje dirba administratore, ir sūnumi – buvusi ilgamečiu Varėnos rajono savivaldybės meru Vidu Mikalausku. A. Mikalauskienė turi 1 vaikaitį, 3 vaikaites ir 7 provaikaites. „Mūsų giminėje eina moterų linija“, – pažymėjo ji.
90-metė Anelė sako, kad jau negali rūpintis gėlynais, nes jėgų nėra, bet jos namuose Simne – gražu, tvarkinga. „Sunku Simne rasti ką nors, kas padėtų. Žmonės nenori dirbti“, – kalbėjo moteris. Anksčiau Anelė ir rašydavo, ir piešdavo, ir megzdavo. Dabar daug skaito. „Abu mano akių lęšiukai keisti, nes sirgau glaukoma. Bet operacija pavyko, gerai matau“, – sakė A. Mikalauskienė. Anelė džiaugiasi savo sukaupta knygų biblioteka, nuo kurios, pasak jos, „sekcija lūžta“.
Piktas laiškas
Anelė sutiko daug gerų mokinių ir jų tėvų, kuriuos mini su pagarba ir meile. „Tik viena mokinė yra mane įžeidusi. Ji supyko ant manęs, kad ją subariau, jog iš kelio veda kitą mokinę. Ji parašė piktą laišką. Bet aš ant jos nepykau“, – kalbėjo A. Mikalauskienė.
Linkėjimai žmonėms
Moteris sako besijaučianti laiminga, kad tik sveikatos būtų: „Atmintį turiu, tik noriu, kad protas nedingtų. O Simno žmonėms linkiu sveikatos, išminties, supratimo, galvoti ne apie save, bet ir šalia gyvenantį žmogų.“
Danielius Jakubavičius