Juostų audėja Anelė Zurlienė iš Verebiejų šio amato pramoko vaikystėje. Tačiau tik po daugiau kaip 50 metų vėl sėdo prie audimo staklių. Moteris audžia ne bet kokias juostas. Jos rankomis nuaustose juostose įausti prasmingi, įkvepiantys, padrąsinantys žodžiai.
Anelei 74-eri. Ji gyvena viena Verebiejų kaime, Alytaus rajone. Gyvenimu nesiskundžia, pati pasikuria krosnį ir su dideliu užsidegimu kalba apie juostų audimą. Juostos moters namuose laikomos pagarbiai – spintoje.
Išmokė teta
„Austi išmokau paauglystėje, tuomet man buvo 14 metų. Turėjau nuostabią tetą, kuri mane šio amato išmokė“, – kalbėjo pašnekovė. Anelės vaikystė buvo sunki ir skurdi, tad moteris siekė mokslo. „Supratau, kad per mokslą ištrūksiu iš skurdžios buities, įgijusi specialybę, galėsiu būti savarankiška“, – sakė A. Zurlienė. Vienas šviesiausių vaikystės prisiminimų – teta Rozalija, kurios atminimui Anelė skyrė paskutinę savo knygą.
Audimas atsirado spontaniškai
Nors A. Zurlienė mokėjo austi, tačiau to ilgą laiką nedarė. Audimo amatą prisiminė tik išėjusi į pensiją. „Išleidau 4 knygas, nusimezgiau pora megztinių ir pagalvojau, kad noriu kokios veiklos“, – pasakojo pašnekovė. Žiūrint vieną televizijos laidą, moters žvilgsnis užkliuvo už dainininko Liudo Mikalausko, kuris dėvėjo austą kaklaraištį. „Nežinau, į ką labiau žiūrėjau: į dainininką ar jo kaklaraištį“, – šypsojosi Anelė. Ji nusprendė, kad reikia imtis seniai pamiršto audėjos amato. Ant stalo susivyniojo siūlus, į sieną įkalė vinį ir ėmėsi darbo. Pašnekovė sakė, kad žentas Gintas padarė audimo rėmą. Jau 4 metai, kaip moteris audžia. Lietuvos atkūrimo 100-mečiui išaudė keletą juostų, kurias draugams padovanojo. Vietos laikraštis parašė straipsnį. Atsirado užsakovų. Pirmas išaustas žodis juostoje buvo „Lietuva“, antrasis įrašas: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“.
„Austi išmokti nesunku. Vaikystėje greitai mokiausi. Esu linkusi prie rankdarbių. Man patinka siūlai. Žmogus turi mylėti tai, ką daro“, – įsitikinusi pašnekovė.
Per metus A. Zurlienė išaudžia 12 plačių juostų. Yra surengusi 6 asmenines parodas. Anelė ne tik audžia, bet ir aprašymus juostų parengia. Ji sako, kad neskubėdama juostą išaudžia per mėnesį, kaklaraištį per 2–3 dienas.
„Kokios spalvos gražios, akys raibsta, pirštai audžia, o mintyse jau spalvos ir raštas rikiuojasi. Toks nuostabus darbas“, – taip apie audėjos amatą kalba Anelė. Pašnekovė į juostas įaudžia prasmingus žodžius, remiasi žymių žmonių mintimis, dažniausiai motinos Teresės, pvz. „Gyvenimas yra kryžius – apkabink jį“.
Gyvenimo kelias su vingiais
A. Zurlienė baigė Stakliškių vidurinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Kauno medicinos mokykloje. Juos baigusi pagal paskyrimą dirbo Prienų rajone, Alksniakiemio medicinos punkte, vėliau Prienų specialiojoje mokykloje, kaimų medicinos punktuose.
Pasirinktas medikės kelias moteriai patiko, o atsakomybė prilygo gydytojo darbui. „Pradžioje kaimo medicinos punkto darbuotojos atliko daug funkcijų. Išrašinėjome nedarbingumus, prižiūrėjome nėščiąsias, vykdėme mokinių sveikatos tikrinimus, tik reikalui esant siuntėme konsultacijai“, – pasakojo A. Zurlienė.
1985 m. moteris atsikraustė į Verebiejus. Čia susipažino su antru vyru Antanu Zurliu, kuris dirbo kolūkio mechanizacijos inžinieriumi. Tačiau kartu pragyveno vos dvejus metus. Jis mirė nuo infarkto. Anelės džiaugsmas du vaikai: sūnus, kuris gyvena Airijoje, dukra – Makniūnuose, ji taip pat pasirinko mamos profesiją.
„Šiandien gyvenu gerai. Nieko netrūksta. Ir esu laiminga. Mano amžiuje žmogus laimingas ar nelaimingas per vaikus. Mano vaikai gyvena gerai. Turiu 5 anūkus. Du anūkai jau baigę mokslus, dirba, vienas – mokytoju Šv. Benedikto gimnazijoje, kitas – Vilniuje, banke. Mane myli, ko daugiau reikia?“ – sako pozityvumo nestokojanti A. Zurlienė, gyvenimą priimanti kaip dovaną.
Danielius Jakubavičius