60-metis Jonas Kazakevičius dirba Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Simno skyriuje scenos apšvietėju. Vyras važiuoja ten, kur reikia scenos apšvietimo. Apie savo darbą Jonas gali kalbėti valandų valandas, nes jis jam įdomus ir be galo patinka. Įgyta patirtimi J. Kazakevičius dalijasi su jaunimu, nes nori, kad jaunas žmogus atrastų mėgstamą veiklą ir siektų savo svajonių.
Reikia mokėti programuoti
Visas vyro gyvenimas sukasi apie Simno miestą. Čia jis gimė, augo, baigė mokyklą. Po mokslų Vilniaus elektronikos technikume, kur įgijo pramonės įrenginių aptarnavimo specialybę, grįžo dirbti į Simną. Bet ne iš karto. Kurį laiką dirbo karinėje gamykloje, buvo atsakingas už mikroschemų veikimą.
Grįžęs į Simną, vyras 3 metus dirbo Elektros tinkluose, 22 – Alytaus priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje.
Jonas prisimena, kad, 2010 metais renovavus Simno kultūros namus ir sumontavus modernią šviesų įrangą, nebuvo kam dirbti su šia aparatūra. Jį pasikvietė buvęs Simno kultūros namų direktorius a. a. Vytautas Pavilonis. „Visiems atrodo, kad įjungei scenos šviesas, jos šviečia, gražu, ir tiek darbo. Bet taip nėra. Reikia mokėti programuoti ir valdyti įrenginį pagal muziką, dainą“, – pasakojo J. Kazakevičius. Jis džiaugiasi, kad Simne organizuoti kokybiškus renginius sudarytos visos galimybės: puiki šviesos ir garso aparatūra, scena. Atnaujinta aparatūra ir diskotekų salėje.
J. Kazakevičius jau programuoja Luksnėnų kaimo bendruomenės 20-mečio minėjimui scenos apšvietimą. Renginys vyks sausio 8 d.
Darbas – malonumas
Apie darbą Jonas gali kalbėti ilgai ir programuotojo kalba, kuri paprastam žmogui ne visuomet suprantama. Vyras pasakoja apie „softus“, sekos žingsnius, kanalų skaičių, scenos išdėstymą, kampų, spalvų „sugaudymą“, kilovatus ir kitus apšvietimo reikalus, kad scenos šviesos veiktų nepriekaištingai ir nesudegtų.
J. Kazakevičius buvo vienas iniciatorių rengti diskotekas Simne. Pirmoji įvyko 1982–1983 metų sandūroje. „Atidarėme naujus kultūros namus ir surengėme diskoteką. Viską savo rankomis padarėme. Diskotekas organizavau iki 1990 metų. Net nepagalvojau, kad po 20 metų vėl reikės kurti diskoteką“, – kalbėjo pašnekovas.
J. Kazakevičius džiaugiasi bendradarbiavimu su kolega Sauliumi Belicku, kuris dirba prie garso pulto.
„Garsistas per koncertą ar renginį jaučia įtampą, o aš grožiuosi apšvietimu, nes visas darbas būna iki tol padarytas“, – sako pašnekovas.
J. Kazakevičius, norėdamas dar geriau suprasti apšvietėjo darbą, praėjusiais metais baigė Elektrėnų technikos mokyklą, įgijo scenos techninio darbuotojo kvalifikaciją. „Išmokau daugiau programavimo dalykų, praktiką atlikau Lietuvos nacionaliniame kultūros centre“, – apie įgytą patirtį kalbėjo J. Kazakevičius. Pasak jo, apšvietėjo darbas reikalauja nuolatinio tobulėjimo, nes įranga pastoviai tobulėja.
Vyras užsiminė, kad ateinančioje Dainų šventėje jos organizatoriai iš visos Lietuvos kvies apšvietėjus padėti scenos apšvietimo darbuose: išvedžioti kabelius, pastatyti įrangą. „Tai irgi bus gera patirtis“, – pažymėjo Jonas.
J. Kazakevičius sako, kad labai trūkta transporto scenos ir šviesos aparatūrai vežioti. Scenai vežti transportas yra, bet visa aparatūra ir įranga netelpa. „Tenka iškaišioti po kitą transportą, negerai įrenginiams, nes jie transportuojami nesaugiai“, – kalbėjo pašnekovas.
Moko groti gitara
Jonas ne tik rūpinasi koncertų šviesomis, bet ir muzikuoja, moko jaunimą groti gitara. „Daugėja norinčių išmokti groti gitara vaikų. Ateina nuo 9 metų“, – džiaugėsi J. Kazakevičius. Jis subūręs jaunimo grupę. Jeigu jaunimas nori – repetuojama ir savaitgaliais.
Pats Jonas gitara išmoko groti mokykloje, nors muzikos mokykloje dvejus metus lankė akordeono klasę. Vidurinės mokyklos kapeloje grojo kontrabosu. Su muzikantu a. a. Robertu Slavėnu sukūrė grupę. „Mokiausi iš lenkiškos knygos, kaip groti boso gitara. Klausydavau muzikos, grojau iš klausos“, – pirmąsias „pamokas“ prisiminė J. Kazakevičius. Vyrui teko groti su broliais Algiu ir Valdemaru Frankoniais. Muzika Joną lydėjo net ir armijoje. Jis grojo ansamblyje ir orkestre. „Iš muzikos niekados neišėjau, ji mano draugė nuo mokyklos laikų“, – kalbėjo Jonas.
Vyro svajonė – atnaujinti diskotekas Simne. Jeigu galimybės leis – šių metų vasaros uždarymui vyras planuoja diskoteką.
Jonas džiaugiasi, kad Simne yra jaunimo, kurie nori sekti jo pėdomis: Nojus Krupavičius užsidegęs dirbti su garso aparatūra, taip pat nori gerai išmokti scenos šviesų programavimo. „Aš jį pamokysiu. Jaunuolis ir būgnais gerai groja“, – sako Jonas, įsitikinęs, kad įgyta patirtimi reikia dalytis.
Kuria gitarų muziejų
J. Kazakevičius kolekcionuoja gitaras. Jo namų muziejuje – keturios gitaros, bet visos su sava Simno kultūros laikų istorija. Sugriuvus Simno MSV, už talonus vyras nusipirko bulgarišką gitarą „Orfėjas“, iš kurios pasidarė šviestuvą. Kolekcijoje ir čekiška boso gitara „Jolana“, su kuria Jonas pradėjo groti. Garbingoje vietoje pakabintina 1975 m. gamybos rusiška gitara „Tonika“ ir 1982 m. vokiška elektrinė gitara „Eterna“, kuri, pasak J. Kazakevičiaus, ir dabar veikia.
Be viso šito, namuose Jonas visus svečius sodina prie išskirtinio stalo, pagaminto iš fortepijono viršutinės dalies, kuriuo kadaise Simne grojo ir pats maestro Vytautas Kernagis bei prie kurio atsirėmęs dainavo Virgilijus Noreika bei daug kitų garsių šalies atlikėjų.
Danielius Jakubavičius