Kalendorius skaičiuoja viduržiemio dienas, o gamta gyvena atbudimo ritmu. Kasdien girdime vis daugiau pranešimų apie pražydusius augalus, sugrįžusius paukščius ir kitokius žiemai nebūdingus pavasario ženklus.
„Gamta pajuto šiltesnį periodą ir pradėjo busti. Dabar mūsų žiema panaši į vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį. Kai kas miškuose vieną kitą žibutę jau randa, kiti džiaugiasi klevų sula, jau pradėjo ūbauti pelėdos, juodosios meletos tapo aktyvios, lazdynai pražydę, o nubudusios erkės ieško, į ką įsisiurbti“, – kalbėjo Lietuvos botanikas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė.
Anot jo, nieko baisaus nenutiktų, jei orai staiga imtų ir atšaltų. Paukščiai pasitrauktų į šiltesnius kraštus. Botanikas perspėja, kad ši šilta žiema dar nereiškia, kad šaltų žiemų nebus, tačiau jos bus vis retesnės. Prieš kelerius metus taip pat buvo šilta žiema, o po jos sekė šalta ir labai snieguota.
„Vienas dalykas nėra labai geras gamtai – mes gyvename klimatinėje juostoje, turinčioje keturis metų laikus. Tai reiškia, visi augalai turi pailsėti – turėti ramybės laikotarpį. Esant tokioms šiltoms žiemoms, medžiai ilgai būna žali rudenį, o pavasarį anksti išsprogsta. Kol kas niekas negali pasakyti, kaip tai atsilieps jų būklei. Jei žmogus neišsimiega, tai visi žinome, kaip jis jaučiasi.
Kitas blogas dalykas, kai tokios šiltos žiemos – žebenkštys, šermuonėliai, baltieji kiškiai, šaltuoju metų laiku keičiantys kailio spalvą, dabar tampa pastebimesni, jiems sunkiau išgyventi. Ir kitiems smulkiems graužikams nesant sniego žiemojimo sąlygos sudėtingesnės“, – pasakojo ne vienerius metus gamtą stebintis M. Lapelė.
„Gamta geba prisitaikyti prie įvairių pokyčių, problema ta, kad pokyčiai vyksta labai greitai ir gamtai sunku greitai prisitaikyti. Dabar niekas nekalba apie klimato atšilimą, kalba apie jo kaitą“, – pabrėžė M. Lapelė.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. ekologo Arūno Pranaičio nuomone, galima ginčytis, koks dabar metų laikas – ruduo ar žiema, o paskutinės dienos labiausiai primena pavasarį – lenda tulpių ir kitų pavasarinių gėlių lapai, žydi juodalksniai, išsprogę alyvų pumpurai. Daugybė požymių rodo, kad augalai reaguoja į šilumą, o kartu ir rizikuoja.
„Žuvinte yra šimtai niekur neišskridusių gulbių, o žąsys, kurios tolimesnės migrantės nei gulbės, buvo išskridusios ir vėl pasirodė. Pagal gaunamą vienos žymėtos pilkosios žąsies informaciją, ji buvo išskridusi žiemoti į Lenkijos pietinę dalį prie pat Vokietijos sienos, o dabar jau apsistojusi prie pat Lietuvos sienos.
Daugeliui paukščių rūšių yra svarbiausias priėjimas prie maisto, o kai laukuose nėra sniego, tai jiems jokio skirtumo – maitintis Lietuvoje ar Vokietijoje. Yra ir parskridusių, ir niekur neišskridusių gervių. Neseniai atlikta Lietuvoje žiemojančių vandens paukščių apskaita parodė, kad jų žiemoti liko tūkstančiai“, – sakė A. Pranaitis.
Jis paaiškino, jog nereikėtų stebėtis matant arimus nutūpusius gulbių pulkelius, ypač tuos, kur augo kukurūzai, nes kukurūzai pati geriausia kultūra žiemojantiems paukščiams. „Anksčiau gulbės nesirinkdavo laukuose, jų nebūdavo matyti, tačiau jos vis labiau pripranta prie pasikeitusios žemės ūkio struktūros. Vietoje pievų vis daugėja laukų, o gulbės giesmininkės tokias vietas ypač mėgsta.
„Pati gamta prisitaiko prie esamų sąlygų, ji neprognozuoja, kas galėtų būti ateityje, geriau neužsiiminėti tokiais dalykais. Sausio 27-oji buvo pirmoji šių metų diena, kai saulė švietė ne mažiau kaip dvi valandas“, – pastebėjimu pasidalino A. Pranaitis.
Lazdijų rajone gyvenantis gamtos mylėtojas Ramūnas Buinauskas pasidžiaugė apsiskraidyti iš avilių išlindusiomis bitėmis, kurios smagiai laigė ore pranešdamos, jog aviliuose viskas gerai. „Sunku patikėti, kad viduržiemis, žiūrint į visus pavasario ženklus atrodo, jog įprastos žiemos šiemet jau nebus. Pelėdos ūbauja, aktyviai saugo teritoriją, gal jau yra ir perinčių. Panaši žiema buvo 2000-aisiais. Reikia priprasti, kad ankstesnių žiemų nebus, ir mokėti džiaugtis bet kokiu oru, nes kiekvienas pavasaris yra nepakartojamas ir labai laukiamas“, – tvirtino R. Buinauskas.
