Jei gyvenimas būtų muzikinis kūrinys, koks jis būtų? „Daug tempų ir nuotaikų kaitos, ir kokios 7 dalys!“ – atsako 2025 m. Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos laureatas, ilgametis chorvedys Vidas Simanauskas.
Švenčiant Alytaus gimtadienį, buvo įteiktos trys Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos.
Pirmoje kategorijoje už aktyvią paskutiniųjų dvejų kalendorinių metų kūrybinę ir / ar meninio ugdymo veiklą, reikšmingus pasiekimus, puoselėjant Alytaus miesto kultūrą ir garsinant miestą šalyje ir užsienyje, kultūros premijomis apdovanotas skulptorius ir medžio drožėjas Kęstutis Benedikas ir šokio studijų „Aušrinė“, Alytaus jaunimo centro šokio studijos „Vakarė“ kūrybinė komanda (vadovės Aušra Saulevičiūtė ir Greta Žogelytė).
Antroje kategorijoje ši premija už ypač svarbią ilgametę kultūrinę ir aktyvią kūrybinę veiklą skirta chorvedžiui V. Simanauskui.
„Čia man taip išėjo, kaip miesto meras Nerijus Cesiulis kalbėjo, kad keturi yra magiškas skaičius, Alytus šįmet šventė 444-ąjį gimtadienį, o man ši premija irgi magiška, nes gavau ją iš ketvirto karto“, – juokiasi V. Simanauskas.
Ir jau rimtai priduria: „Smagu, kad tave pastebi, pastebi, ką tu darai, vadinasi, šį tą nuveikei gyvenime.“
V. Simanausko veikla yra ilgametė, reikšminga bei teikianti visapusišką kultūrinę naudą ne tik Alytaus miestui ir jo gyventojams, bet visam Dzūkijos regionui.
Chorui labai svarbu repertuaras
„Varsa“ – visas mano gyvenimas“, – sako Alytaus miesto savivaldybės kultūros premijos laureatas.
Vadovauti chorui V. Simanauskas pradėjo 1979 m., dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje baigęs chorinio dirigavimo specialybę. Alytaus medvilnės kombinate 1972 m. kaip firminis ženklas buvo įkurtas dainų ir šokių ansamblis (1986 m. gavęs „Varsos“ pavadinimą), čia sukosi šokėjų poros, muzikavo kapela, skambėjo choro dainos.
Vėliau gyvenimas sudėliojo savą dėlionę ir dabar apie „Varsą“ kalbame kaip apie kamerinį chorą.
Šiandien kolektyvo gretose muzikalūs alytiškiai, kuriems artimas šiuolaikinės bei klasikinės chorinės muzikos repertuaras.
„Labai svarbu parinkti repertuarą, neužsibrėžti ribų, kad šitą jau padainavome ir nieko sudėtingiau nebegalime. Svarbiausia, kad repertuaras prigytų choristams, kad jie priimtų kūrinį kaip savastį“, – atsako V. Simanauskas, paklaustas, kas svarbu choro vadovui.
Ir pasakoja apie niekur dar neskambėjusį kūrinį, meilės istoriją, kurį specialiai „Varsai“ parašė kompozitorius Algirdas Martinaitis. Jis bus atliekamas Alytuje, anot choro vadovo, rimtoje vietoje, tik dar teks truputį palaukti.
Daina – vienas iš tų instrumentų, kuris gali atverti širdį. Chorvedys prisimena, kai, „Varsai“ koncertuojant Birštono bažnyčioje, skambėjo paskutinis atliekamas kūrinys „Baltas paukštis“. Dirigentas, aišku, nemato, bet visi žmonės atsistojo, stovėdami išklausė, nuskambėjo audringas bisas, tokie dalykai jautriai pasiekia klausytojų sielas.
Rugsėjį „Varsa“ gastroliuos Graikijoje
Kaip sako V. Simanauskas, „Varsos“ choras – gyvas organizmas, pastaruoju metu jo gretas papildė naujų jaunų narių, chore dainuoja žmonių ir iš Punios, Prienų. Choristus vienija ne vien daina, jungia bendra atmosfera, asmenybės traukia asmenybes.
Ilgamečio choro vadovo, ne vienerius metus derinusio ir chormeisterio darbą garsiajame „Putino“ chore, nuomone, Alytuje galėtų būti kad ir dar trys choriniai kolektyvai.
„Tik ar užtektų tos muzikaliosios jėgos? Mat reikalingi žmonės, kurie turi tam tikrų gebėjimų, nes namų muzikavimas čia jau netinka, reikia siekti profesionalizmo, įprastai repetuojama du kartus per savaitę, bet kartais tenka ir daugiau, priklauso nuo koncertų, gastrolių“, – pasakoja V. Simanauskas.
Kamerinis choras „Varsa“ yra apkeliavęs didžiąją dalį Lietuvos miestų, kasmet surengia gastroles ir į užsienio šalis. Aukštos ambicijos padėjo kolektyvui pasiekti didelių laimėjimų chorinės muzikos konkursuose, jis yra pelnęs geriausio Lietuvos choro vardą. Įspūdingiausios koncertinės kelionės siekia Meksiką, Pietų Korėją, Kiniją.
Rugsėjo viduryje „Varsa“ gastroliuos Graikijoje, dalyvaus čia vyksiančiame festivalyje.
„Ir save parodai, ir kolektyvą truputį motyvuoja“, – sako „Varsos“ meno vadovas V. Simanauskas. – Gal tokia prigimtis, kad mane jaudina gražūs, prasmingi dalykai. Išgirsti gerai dainuojantį chorą, tave užveda, gal ne taip tobulai, bet juk gali padaryti ir su savais žmonėmis. Ir stengiesi daryti.“
Tradicijas kuria gražių dalykų siekis
Iš to gražių dalykų siekio, ko gero, atsirado ir Dainavos šalies muzikos festivalis – idėja, gimusi drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu, su kuriuo kartu tarnavo armijoje.
Teoriškai jie turėjo statyti pontoninius tiltus, bet abu daugiau grojo orkestre nei tiltus statė.
Orkestrui vadovavęs V. Gerulaitis išmokė jį groti Leonido Dolskio dainą „Sudiev, sudiev“. Ir žygiuodavo kariai rytais į valgyklą traukdami „Sudiev, sudiev tau, gražuole mano“.
Pulkininko būta nekvailo. Velnių gavo kaip reikiant: „Eina sovietinis pulkas, o Jūs grojate ir dainuojate, kad būtų laisva Lietuva!“
Dainavos šalies muzikos festivalio įkūrėjui, jam atidavusiam 22 metus, džiugu, kad festivalio vairą jau antri metai perėmė Klaudija Aleksandravičiūtė. „Smagu, kad Alytuje yra atsakingai dirbančių jaunų gabių žmonių“, – sako jis.
Pasidžiaugia ir kitu jaunu žmogumi – Alytaus kultūros centro direktoriaus pareigas einančia Jurgita Kričenaite, kuriai atiteko dar vienas V. Simanausko atgaivintas ir puoselėtas projektas – tradicija tapusi Dzūkų dainų ir šokių šventė.
Be „Varsos“, chorvedys taip pat vadovauja ir išskirtiniam Alytaus kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių chorui „Atmintis“, kuris yra dažnas įvairių mūsų miesto renginių dalyvis.
Ypač patinka Klaipėdos koncertų salė
„Daug tempų ir nuotaikų kaitos, ir kokios 7 dalys!“ – į klausimą, jei jo paties gyvenimas būtų muzikinis kūrinys, koks jis būtų, atsako V. Simanauskas.
Gimęs Lazdijų rajone, netoli Metelio ir Dusios ežero, Alytuje jis apsigyveno būdamas penktokas. Dzūkijos sostinėje lankė ir Muzikos mokyklą. Kol baigė jau minėtas studijas Muzikos ir teatro akademijoje, mokėsi dabartinėje Juozo Gruodžio konservatorijoje, yra grojęs mašinų gamyklos „Astra“ ansambliuke ir buvęs vestuvių muzikantu.
Paklausyti geros muzikos V. Simanauskas važiuoja ir į koncertus kituose miestuose.
Ypač jam patinka Klaipėdos koncertų salė, Vilniaus ir Kauno filharmonijos.
O Alytuje, ilgamečio chorvedžio nuomone, labai gera Alytaus kultūros centro Kino salė („įrašus galima daryti“), patinka ir Audiovizualiųjų menų centras („įdomios akustikos erdvė“).
Be muzikinių patirčių, V. Simanauskas labai mėgsta grybauti, jo vietos – Varėnos kraštas, ten, kur gyvena sesuo. Ir, kaip pats sako, 20 kart 30 pėdų žemės plote prie namų augina agurkus, pomidorus, porus ir 4 rūšių moliūgus.
Dar keliauja ir skaito knygas.
O kas V. Simanauską labiau sunervintų – antfortepijono padėtas kavos puodelis ar netikslus choristo pradėjimas dainuoti?
„Fortepijonas yra šventas reikalas. Kaip negalima ir per sceną eiti su kepure, Kipras Petrauskas, eidamas per sceną, visada nusiimdavo kepurę. Aišku, nervina ir netikslus įstojimas“, – atsako ilgametis choro vadovas, niekada gyvenime ir nesvajojęs dirbti kitokio darbo.
Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija
