Penktadienio rytą alytiškių Aldonos ir Romo Tamulevičių namus apgaubė didžiulė netekties gėla – anapilin iškeliavo jų dukra Edita.
„Netekome savo gražiausio žiedo. Savo angelo. Ji dar buvo nuėjusi ilgiausią piligriminį žygį Portugalijoje, vis kartojo: mamyte, aš noriu gyventi, aš tikrai pasveiksiu. Bet šį rytą jos šviesa užgeso“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo A. Tamulevičienė.
Editos gyvenimas buvo kupinas šviesos ir planų, kuriuos sustabdė klastinga liga. Artimieji pasakoja, kad net ir sunkiausiomis akimirkomis dukra neprarado vilties bei tikėjimo, kad pasveiks.
„Dukrelė buvo prasitarusi, kad išeiti norėtų vilkėdama baltą suknelę. Ji buvo netekėjusi, bet turėjo labai ją mylėjusį draugą Amerikoje. Mūsų mergaitė buvo papuošta baltai… Dar sunku paleisti vaiką – tokio gerumo, tokio šviesumo sielą. Kiek dar svajonių ji turėjo“, – sakė mama.
Edita buvo gabi ir darbšti mergina – baigė Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnaziją, Alytaus kolegiją, dirbo Vilniuje, o vėliau išvyko į Norvegiją. Ji greitai pelnydavo aplinkinių pasitikėjimą ir užimdavo atsakingas pareigas.
„Ji susirgo prieš trejus metus. Iš pradžių slėpė, bet galiausiai pravirko ir prisipažino: trečios stadijos krūties vėžys. Buvo stipri, leidosi į 280 km piligriminį žygį, tikėdamasi pasveikti. Įstojo mokytis Dubline, tačiau diplomo jau neatsiims…“ – skausmu dalijosi A. Tamulevičienė.
Prasidėjus ligos keliui, Edita gydėsi Lietuvoje, vėliau – Vokietijoje ir JAV. Ieškojo įvairių galimybių, kabinosi į gyvenimą. Tačiau kai tradicinė medicina nepadėjo, šeima ėmėsi alternatyvių gydymo būdų.
„Kai tradicinė medicina mažai padėjo, bandė alternatyvias priemones. Sumokėta dešimt tūkstančių, per dešimt dienų mūsų vaiką „sudegino“. Vyras dar nuvežė į Santariškes, bet gydytojai pasakė – visa apimta metastazių. Vakar turėjome naktį atsisveikinimui. Ryte ji užmerkė akis“, – pasakojo velionės mama.
Edita buvo jautri kitų skausmui – rėmė senolius, siųsdavo paramą įvairioms organizacijoms. Susirgusi pati sulaukė žmonių gerumo – 98 žmonės prisidėjo prie jos gydymo.
„Ji visiems buvo labai dėkinga. Kovojo, bet likimas pasielgė kitaip. Dabar mūsų gražiausias žiedelis – jau danguje“, – su ašaromis kalbėjo mama.
