Kryždirbystė – vienas ryškiausių Lietuvos kultūros simbolių, įrašytas į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą. Dzūkijoje ši tradicija ypač gili, o ją šiandien puoselėja ir tęsia Radžiūnų kaime gyvenantis kryždirbys Artūras Zienka. Jau daugiau nei 25 metus jis savo dirbtuvėse drožia medį ir kuria kryžius, kurie keliauja į kapines, sodybas, muziejus, o kartais net į užsienį. Meistras sako, kad kryždirbystė jam yra ne tik amatas, bet ir pašaukimas, o kiekvienas darbas – tikėjimo ir meilės išraiška.
Per 25 metus jo darbai pasklido ne tik po Dzūkiją, bet ir po visą Lietuvą – kapinėse, sodybose, muziejuose, o kai kurie net nukeliavo į Ameriką. Vieni jo sukurti kryžiai stovi Rumšiškių muziejuje, kiti – tremtiniams atminti. O kiek dar tokių, kurių istoriją žino tik patys užsakovai.
„Mes mirštam, bet kryždirbystė – ne“
Paklaustas, ar ši tradicija nyksta, Artūras šypteli: „Ne kryždirbystė miršta, mes mirštam. Tol, kol bus žmonių, norinčių turėti kryžių, tol amatas gyvuos. Gal kartais atrodo, kad užsakymų mažiau, bet visada jų atsiranda – vieniems reikia kryžiaus sodyboje, kitiems – prie kapų, tretiems – muziejui. Net ir jauni žmonės atvažiuoja. Štai visai neseniai 25-erių jaunuolis užsisakė kryžių savo sodybai. Tai džiugina.“
Pasak A. Zienkos, kryžių pagaminama ne šimtais, bet keliolika per metus, tačiau kiekvienas darbas yra ypatingas. „Kryždirbystė – tai ne pramonė. Čia kiekvienas kryžius turi savo istoriją, savo sakralumą. Tai ne lenta su vinimis, tai ženklas, kuris tampa žmogaus tikėjimo ir atminties dalimi“, – sako meistras.
Sakralumas gimė iš vaikystės
Artūras pasakoja, kad trauka prie tikėjimo jį lydėjo nuo mažumės. „Nuo vaikystės mylėjau bažnyčią. Tėvas mane vesdavosi į Angelų sargų bažnyčią, ten sėdėdavau prie vargonininko. Mokykloje dėl to net turėjau nemalonumų – buvau pionierius, o rašinėlyje parašiau, kad sekmadienį lankiausi bažnyčioje. Mokytoja liepė prisipažinti, jog to daryti negaliu. Bet manęs tai nesustabdė“, – prisimena jis.
Vaikystėje kolekcionavo paveiksliukus su šventaisiais, vėliau pats ėmė gaminti mažus medinius darbus. „Tiesiog traukė, laikė, neleido paleist. Iš pradžių buvau tik padauža – ir kieme, ir mokykloje. Bet kažkas sustyguoja, kažkas paima už rankos ir nuveda ten, kur reikia“, – sako Artūras.
Amatas – paveldėtas iš kartos į kartą
Zienkos šeimoje rankų darbas visada buvo vertinamas. Senelis buvo stalius ir kaimo graborius – gamino karstus, tėvas dirbo elektriku, mama kepė duoną visam kaimui. „Genai daro savo. Senelis, kai reikėdavo, per naktį iš šešių lentų padarydavo karstą. Tėvas viską mokėjo – statė namus, gamino baldus. Tas amato genas atėjo ir pas mane, o dabar, tikiu, pereis ir pas anūkus“, – pasakoja meistras.
Nors pats neslepia – jo vaikai į medį žiūri kiek kitaip, užimti kitais darbais, labiau traukia technologijos, tačiau vilties perduoti tradiciją nepraranda. „Gal dar anūkai prisilies. Gal ne iš karto, bet kada nors – nes juk būni labiausiai panašus ne į tėvus, o į senelius.“
Darbas – ir džiaugsmas, ir kančia
Per ilgus darbo metus būta visko. „Kartais atrodo, kad padarei klaidą – ir sugadinai darbą. Bet paskui pamatai, kad ta klaida suteikė kryžiui savitumo. Kolekcininkai juk ir ieško netobulumo. Bet širdžiai vis tiek sunku – nes kiekvieną kartą stengiesi, kad būtų tobula“, – atvirauja kryždirbys.
Ne mažesnis iššūkis – fizinis krūvis. „Sąnarius skauda, rankos tirpsta, bet medis manęs nepaleidžia. Kartais grįžtu pavargęs, galvoju, jau viskas – bet kitą dieną vėl imu kaltą į rankas. Jei medis paleistų, gal ir pats sustočiau. Bet kol jis šaukiasi – negaliu“, – sako Artūras.
„Dirbu iš meilės Dievui ir Tėvynei“
Paklaustas, kas jam suteikia daugiausia prasmės, Zienka atsako be dvejonių: „Dirbu iš meilės Dievui ir Tėvynei. Jei daryčiau tik dėl pinigų, seniai būčiau metęs. Kryžius – tai ženklas, kad esame lietuviai, kad turime savo tradicijas. Kiekvienas kryžius – tai pagarba, atmintis ir tikėjimas.“
Jis tiki, kad svarbiausia – daryti darbą su meile. „Jei tik darysi šaltai, be tikėjimo, tai bus tik lenta. O kai darai su širdimi, jis tampa gyvas. Tai – malda, tikėjimo išraiška“, – sako meistras.
Palinkėjimas sau ir kitiems
„Norėčiau, kad medis manęs nepaleistų dar ilgai. Kad ir sulaukęs šimto metų galėčiau parodyti anūkams kokią paslaptį, perduoti nors mažą įrankį, mažą kryželį. O jei kada ir išeisiu, norėčiau numirti čia – savo dirbtuvėse, prie kryžiaus. Tada būčiau laimingas“, – šypsosi Artūras Zienka.
