Apsipirkimas Lenkijoje jau daugelį metų išlieka populiarus pasirinkimas tarp Lietuvos gyventojų. Artima kaimynystė, patrauklios kainos ir platus prekių asortimentas vilioja. Ilgąjį savaitgalį į Lenkiją atginė ne tik vietinius, arti sienos su Lenkija gyvenančius, bet ir didmiesčių gyventojus. „Atvažiavau į Bagdononis, pas močiutę, iš Šiaulių – būtų nuodėmė neapsipirkti Seinuose“, – sako sutikta jauna moteris.
Penktadienį Lenkijoje prekybos centrai nedirbo, tad šeštadienį iš pat ryto prie sienos Lenkijos pareigūnai, kiek įmanydami, stengėsi greičiau tikrinti pasus bei automobilių bagažines ir leisti vykti į jų šalį visiems norintiems, tačiau, kad ir kaip besistengė, eilė lėtai mažėjo.
Lietuviai šeštadienį stvėrė viską: nuo trąšų laukams, gėlių kiemams puošti iki maisto produktų. Ir visur eilės. Nors ir sakoma, kad Lenkijoje apsipirkti neapsimoka, tačiau lietuvaičiai kruopščiai skaitė akcijų pasiūlymus ir stengėsi neprisidėti į krepšius brangių prekių. „Aš visas prekes pasitikrinu, pasižiūriu, kiek kas kainuoja, tad neprisiperku nesąmonių. O prekių, kokių Lietuvoje net nėra, čia randu, vežu lauktuvių – ypač jų laukia vaikai“, – dėsto ta pati šiaulietė.
Gėles tempia dėžėmis. Levandos – nuo 19,90 zlotų (4,74 Eur) iki 29,90 zlotų (7,13 Eur), pačios brangiausios – 55 zlotai (13,12 Eur). Surfinijos – 10,90 zlotų (2,60 Eur), petunijos tiek pat, žydintys žemaūgiai jurginai – 15,50 zlotų (3,69 Eur), begonijos – 12,90 zlotų (3,07 Eur), serenčiai – 4,90 zlotų (1,16 Eur).
Prie prekybos centro „Biedronka“ automobilį sunku kur ir pastatyti – vietų nėra. Tenka luktelti. Parduotuvėje pasijunti lyg Lazdijuose: visur girdėti kalbant lietuviškai.
Tądien lietuviai šluote šlavė sviestą, mat 200 g 82 proc. sviesto pakelis kainavo 1,19 Eur, aišku, su sąlyga, jei iškart pirksi 3 pakelius. Lietuvių nepagąsdinsi: ėmė ne po 3, o po 15 pakelių. Tai viena populiariausių prekių. Antra pagal populiarumą – popieriniai rankšluosčiai ir tualetinis popierius. „Papigiai“ – tokiu žargonu įvardijo jo pigumą jaunimas. Trečia prekė – kapų žvakė – įdėklas, kuris degs 96 valandas, kainavo apie 70 centų. Juos krovėsi dėžėmis. Žinoma, šventiniam savaitgaliui į krepšius dėjosi ir alkoholio, ypač daug pirko alaus – tikrai ne po vieną dėžę. „Vynotekoje“ – dar šašlykų, ir šventė gamtoje garantuota. Tiesa, „Vynotekoje“ net prekėms dėti vežimėlių pritrūko – kad galėtum apsipirkti, turi laukti, kol kažkas išsikraus prekes ir atveš tuščią. Ir čia eilės, kokių seniai nemačiau. Aišku, pirkiniai paprasti: alus ir mėsa, dažniausiai šašlykai.
„Biedronkoje“ pirko ir mėsą, ir pieno produktus, ypač jogurtus, kurie, net ir brangiausi pas kaimynus, palyginti su lietuviškomis kainomis, gerokai pigesni. „Reikia visko daug pirkti. Imti ne po vieną, o po du ar tris, kai kuriuos net keturis produktus – tada išeina pigiau. O mums tiek nereikia, tai ir pigiau apsipirkti nepavyko“, – aiškino man pažįstami. Treti sakė apsipirkę, bet atvykdami žinojo, ko reikia, tačiau prisipirkę ir ko nereikėjo. Kiti džiaugėsi bent kiek pigesniais pirkiniais. „Sūrelių po 56 centus prisipirkau. Tikrai pigūs, pas mus ženkliai brangesni“, – džiaugėsi senjora iš Lazdijų. Akcijų – begalė, nuo užrašų su pasiūlymais mirgėte mirgėjo akyse, bet reikia atidžiai paskaityti, kiek vienetų turi pirkti ir už kiek pigiau tada nusipirksi, kitaip, sakoma, ir gudri višta užpakalį įsidilgina – taip ir su apsipirkimu: gali apsipirkti Seinuose brangiau nei Lazdijuose.
Žmonės kantriai laukė eilėje, pardavėjos dirbo net išprakaitavusios, o eilės nemažėjo – pirkėjų begalė. Lietuvaičiai, pasilikę savo pirkinių vežimus, jų neberasdavo, kartais ne į savą, o visai nepažįstamo žmogaus sukraudavo prekes. „Nieko nepadarysi, žmonių daug, užtat čia taip“, – sako sutikti lazdijiečiai. Anot jų, šeštadienį geriau čia kojos nekelti, vietiniams, t. y. lazdijiečiams, geriausia atvažiuoti darbo dienomis. „Bet vaikai iš Vilniaus atvažiavo, tai pasivadino važiuoti, su jais atvažiavome“, – pasiteisino jie.
Dyzelinas penktadienį pigiau buvęs 25 centais, o šeštadienį jau tik 21 centu. Degalinėje eilės nebuvo. „Ot, kad jau atvažiavome, tai tuo pačiu ir kuro užsipilsime“, – kalbėjo vis tik į degalinę užsukę tautiečiai.
Ir nors daugelis tvirtina, kad Lenkijoje – ne pigiau, tada kodėl „Biedronkoje“ daugiausia girdisi lietuviška kalba, o lenkų čia vienas kitas, aikštelėje automobilių numeriai – lietuviški, parduotuvėje eilės nesibaigia, o iš mūsų tautiečių pirkinių krepšelių net krenta prekės – tiek visko prikrauta? Gal todėl, kad Lenkijoje tikrai „nepigiau“. Ironizuoju. Grįžus užsukau į vieną Lazdijų prekybos centrų: sutikau 3 pirkėjus, užbėgau dar į kitą – ten suskaičiavau 5.
