95-erių metų gimtadienį pasitinka ilgametė mokytoja Bronislava Tamulynienė – moteris, kurios kasdienybę iki šiol lydi knygos, smalsumas ir gilus vidinis tikėjimas. Per jos gyvenimą keitėsi santvarkos, mokyklos, kartos, tačiau vertybės, kuriomis ji vadovavosi, išliko tvirtos kaip pamatas: pagarba žmogui, žinių svarba ir dvasinė stiprybė.
Mokytojavimas jai buvo ne tik profesija, bet ir pašaukimas, lydėjęs per dešimtmečius – nuo sudėtingų sovietmečio metų iki laisvos Lietuvos. Šiandien Bronislava ne tik dalijasi sukaupta išmintimi, bet ir su šypsena stebi augančias naujas kartas – tarp jų ir savo proanūkį, jauną atlikėją Darviną, garsinantį Lietuvą.
Koks yra ilgo ir prasmingo gyvenimo receptas? Kaip keitėsi mokytojo darbas ir žmogaus santykis su tikėjimu? Apie tai – atvirame pokalbyje su šviesia, įkvepiančia pašnekove.
– Gerbiama mokytoja, papasakokite apie savo vaikystę – kur gimėte, kokioje aplinkoje augote?
– Gimiau Alytaus rajone, Butrimonių seniūnijoje, Vanagėlių kaime. Darnioje, darbščioje Uršulės ir Lietuvos savanorio Leono Asakavičių šeimoje. Užaugome šeimoje trys seserys. Nuo 5-erių metų piemenavau, parginusi gyvulius ravėjau daržus. O paaugusi su labai mylimu pusbroliu Alfonsuku, našlaičiu, kurį tėvai augino nuo mažens iki pilnametystės, plušome lauko darbuose. Alfonsas buvo labai draugiškas, empatiškas žmogus, su žmonele užauginęs aštuonis sūnus. Aplinka kaime taip pat buvo šviesi, blaivi, draugiška. Mieli, atjautūs kaimynai, iniciatyvūs Vanagėlių pradinės mokyklos mokytojai. Jų organizuojamų nemokamų seminarų valstiečiams dėka apylinkė pakvipo obuoliais ir medumi.
– Kas Jus paskatino pasirinkti mokytojo kelią? Ar tai buvo svajonė nuo jaunystės?
– Pedagoginė mano veikla nebuvo pašaukimas. Filologijos fakultetą Vilniaus universitete pasirinkau todėl, kad traukė humanitariniai mokslai. Tačiau 1955 metais respublikoje labai trūko pedagogų, tad 90 proc. absolventų pagal paskyrimą turėjome vykti į regionus.
5-erius metus lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiau Lazdijų rajono Šeštokų vidurinėje. Grįžusi arčiau tėviškės, vadovavau Alytaus rajono Tabalenkos aštuonmetei mokyklai, dirbau Pivašiūnų vidurinėje, Simno pagalbinėje mokyklose. Nuo 1970 metų vadovavau Alytaus rajono švietimo skyriaus Profesinio mokinių orientavimo kabinetui. Tad teko daug bendrauti su aukštųjų ir profesinių mokyklų administracijomis ir pedagogais, dalyvauti studentų priėmimo komisijoje.
Išėjusi į pensiją, dar 22-jus metus dirbau mokyklose, centro tvarkos apsaugos punkte prie policijos, vadovavau Daugiabučių namų savininkų bendrijai ,,Gulbė“.
– Ką Jums reiškė būti mokytoja – ar tai buvo daugiau darbas ar pašaukimas?
– Tik keletą metų padirbėjus mokyklose, šis darbas tapo pašaukimu. Tiek gražaus, linksmo jaunimo kasdien matai! Man rūpėjo ne tik žinių perteikimas, bet ir visapusiškas asmenybės lavinimas, kad gyvenimo laikinumą žmogus išnaudotų gražinti, tobulinti pasauliui.
Visus mokinius mylėjau – ir moksliukus, ir padykusius, o širdį skaudėjo dėl asocialių šeimų vaikų. Džiaugiuosi mokiniais, sugebančiais kurti eiles, dainas, remiantis savo patirtimi, išgyvenimais, svajonėmis. Niekada neužmiršiu širdį veriančio skausmo, kai klasei dainuojant septintokės sukurtą dainą, Virgutis atsisėdo ir gailiai pravirko. Jį sujaudino žodžiai: ,,kad nustotų lietis spirito upeliai ir nutiltų mūsų motinų rauda,“ nes jo tėtis turėjo priklausomybę alkoholiui.
– Esate labai tikinti. Iš kur tas santykis su Dievu?
– Augau religingoje šeimoje. Motina dar mažai man pasakė: ,,Dievas viską mato, girdi ir žino, ką tu galvoji“. Tai buvo elgesio kodeksas. Nukritusio obuolio iš kaimyno sodo nepasiimdavau. O kai mane, aštuntokę, iš šokių palydėjęs klasiokas prie vartelių pabučiavo, kelias naktis prabudusi nerimavau, kaip aš per išpažintį prisipažinsiu kunigui, kad nusižengiau 6-jam Dievo įsakymui ,,Nepaleistuvauk.“ Tik po kelių dienų graužaties draugė nuramino, kad čia dar ne paleistuvystė.
Tačiau sovietmečiu, kai bažnyčia nuo mokyklos buvo atskirta, reikėjo apsvarstyti kiekvieną veiksmą, žodį, kad neprarastum darbo. Teko laidoti kolegą. Palydim iki šventoriaus ir laukiam, kol po mišių karstą išneš. Tuoktis irgi vykome naktį į atokesnę nuo tėviškės Pivašiūnų bažnyčią.
Darbo planuose nugulė ir prognozuojamas ateistinis auklėjimas, tačiau klasės valandėlių metu kalbėjau ne apie ateizmą ar tikėjimą, o apie etiką, kultūrą, atjautą, dorą, draugystę. O kiekvieną asmenį vertinu ne pagal tikėjimą ar netikėjimą, o pagal žmogiškumą. Anot monsinjoro kunigo R. Vasiliausko, daug lengviau poterius sukalbėti, negu būti doru žmogumi.
– Jums teko dirbti ir tikybos mokytoja?
– Kai atgavus Nepriklausomybę mokymo programa buvo papildyta tikybos mokymu, baigus kursus teko keletą metų ir šį dalyką dėstyti. Buvo ir sunkių temų. Išnagrinėjus celibato įvedimo priežastis ir jo laikymąsi, apsiskaitę mokiniai įrodinėjo, kad tai, anot jų, nesąmonė. Ir tai pagrindė argumentais. Neseniai išklausius pagarbią, kultūringą kunigo ir ateisto diskusiją, sužinojau, kad šiandien celibato laikosi tik apie 15 proc. katalikų kunigų…
Prisiminiau dar vieną skaudų įvykį iš sovietmečio. Sutinku apsiašarojusią kaimo pradinės mokyklos mokytoją, gyvenančią uošvijoj. Sovietiniai aktyvistai jos uošvių kambaryje pamatė religinį paveikslą, mokytoją žada svarstyti ir atleisti iš pareigų. Nei švietimo skyrius, nei vykdomasis komitetas užtarti nežada. Siūlau kreiptis pas pirmąjį partijos sekretorių N. Ragutį. Vienai pedagogei jis pagelbėjęs. Po kelių dienų gaunu padėką už patarimą. Sekretorius moterį pagarbiai priėmęs iš ištaręs: ,,Dirbkit ramiai, niekas jūsų nelies.“
O mane, kaip nepartinę, aktyvistai rengėsi atleisti ir iš Profesinio mokinių orientavimo kabineto vadovės pareigų. Išgelbėjo pirmasis partijos komiteto sekretorius Stasys Apanavičius. O nuo tremties mano šeimą išgelbėjo Butrimonių kolūkio pirmininkas Banislauskas, galimai, irgi partinis.
Ir kai šiandien kai kurie patriotai niekina visus buvusius partiečius, apmaudu. Pažįstu ir daugiau buvusių kolūkių, įstaigų, įmonių vadovų, kuriems partinis bilietas buvo priedanga sąžiningai dirbti Lietuvos žmogui.
– Jums – 95-eri. Kaip atrodo Jūsų kasdienybė šiandien?
– Skaitau, kartais parašau į dienraštį, pabendrauju su artimaisiais, atšilus orams pasikapstau daržuke, užsiauginu ekologiškų daržovių, vaisių.
– Ar yra buvusių mokinių, kuriuos iki šiol prisimenate ypatingai?
– Prisimenu daug darbščių, kūrybingų buvusių mokinių. Tačiau išskirti vieno kito nenoriu, nes tada nublanktų kiti. Šių dienų mokiniams linkiu trumpiau draugauti su ekranais, nes gydytojai, mokslininkai jau skambina pavojaus varpais dėl jų fizinės ir psichinės sveikatos.
Mokytojams linkiu stiprios sveikatos, didžiulės kantrybės ir tikėjimo šviesesne ateitimi. Kad į mokyklą eitute kaip į šventę.
– Kaip manote, kur slypi Jūsų ilgaamžiškumo paslaptis?
– Sveiko gyvenimo būdas – be alkoholio, rūkalų, konfliktų šeimoje ir darbovietėse, įvairus sportas jaunystėje – čiuožimas, tinklinis, meninė gimnastika; kelionės, ekologiškas maistas, pagarba ir meilė žmogui.
– Kaip planuojate švęsti savo 95-ąjį gimtadienį?
– Ypač myliu savo proanūkį Darviną, kurio dainomis, meile ir šiluma galėsiu džiaugtis savo 95-ojo gimtadienio dieną.
