Lietuvos bitininkų sąjungos Varėnos skyriui vadovauja neseniai 60-metį atšventęs Dainius Rauckis. Vyras su žmona Nomeda gyvena Simno seniūnijoje, Gražulių kaime, Alytaus rajone, bet savo avilius laiko Varėnos miškuose.
„Kol sveikata leido, laikiau 80 bičių šeimų“, – sako Dainius. Įveikęs ligas, vyras šiuo metu turi 10 avilių. Dabar jis dažniau dalinasi bitininkystės patirtimi su bičiuliais. „Tapau teoretiku nei praktiku“, – šypsosi pašnekovas, sukaupęs solidžią bitininkystės patirtį. Meilė bitėms prasidėjo nuo šeimos. Dainius kilęs iš Aukštaitijos, jo tėvai laikė bites, tad kasdien matydamas juos dirbančius, drąsiai ėmėsi šio amato.
Tačiau studijuoti po vidurinės mokyklos D. Rauckis pasirinko staliaus-baldžiaus specialybę tuometinėje 26-oje geležinkeliečių technikos mokykloje. Ir tik vėliau jo kelias nuvedė į Kauno žemės ūkio technikumą, kur jis įgijo bitininkystės technologo specialybę. Studijų metais sutiko žmoną Nomedą, kuriai bitės taip pat buvo artimos, kaip ir Dainiui.
Dainius nuo 2019 metų vadovauja Varėnos rajono bitininkų asociacijai, kuri vienija 80 narių, o Varėnos apylinkėse nariai išdėstę apie 5000 bičių avilių. Pirmininkas džiaugiasi organizacijos narių pasiekimais. „Tarptautiniame konkurse „Honey Madness Cup 2026“, vykusiame Lenkijoje, bitininkų Kilkų grikių medus pelnė sidabro medalį. Šiame konkurse varžėsi iki 200 medaus pavyzdžių iš visos Europos“, – pažymėjo pašnekovas.
Vyras pergyvena, kad bitininkystės tradicijos Lietuvoje silpnėja. „Lietuvaičiai medaus nelabai valgo“, – tvirtai sako Dainius. Pasak jo, bitininkams sunku išgyventi. „Bitininkystė nėra Lietuvos žemės ūkio prioritetas. Paramos kaip ūkininkai negauname. Sodai, pasėliai nušalo – ūkininkai gavo kompensaciją, o ką bitininkams daryti?“ – retoriškai klausia pašnekovas, priduriantis, kad bitininkai sulaukia didelio puolimo iš grūdines kultūras auginančių ūkininkų, kurie purškia augalus chemikalais ir nekreipia dėmesio į bites.
Pirmininkui nerimą kelia ir bitininkystės ateitis. „Dabartinis Varėnos bitininkų amžius apie 70 metų, dar po 10-ties metų ir draugijos neliks, nes nebus bitininkų. Ir dabar sulaukiu draugijos narių skambučių su klausimais, gal žinau, kam parduoti bites, nes jas per sunku laikyti“, – liūdnai pažymi Dainius. Jis kolegoms, bičiuliams linki sveikatos, kantrybės, ištvermės, rūpintis bitėmis ir puoselėti bitininkystės tradicijas Lietuvoje.
