Trejus metus krašto istoriją kaupiantis Raitininkų seniūnijos krašto muziejus pasiekė svarbų tikslą – per mėnesį žmonės paaukojo 8 500 eurų, reikalingų buvusios mokyklos pastato daliai įsigyti. Muziejaus steigėjas Juozas Adomaitis tikisi, kad šios patalpos taps ne tik istorinių vertybių saugykla, bet ir gyva bendruomenės susibūrimo vieta.
Raitininkų seniūnijos krašto muziejus gimė iš noro geriau pažinti vietovę ir išsaugoti jos istoriją. 2022 metais įkurtos nevyriausybinės organizacijos kolekcija per trejus metus nuolat augo – gyventojai dovanojo fotografijas, dokumentus, buities daiktus ir kitus praeitį liudijančius eksponatus. Tačiau kartu išryškėjo problema: muziejaus turimos patalpos tapo per mažos, o dalį vertybių teko laikyti laikinoje vietoje.
Dabar muziejus žengia svarbų žingsnį plėtros link. Rugsėjo 18 dieną pradėję rinkti lėšas buvusios mokyklos pastato daliai įsigyti, muziejaus atstovai spalio 18-ąją jau galėjo pasidžiaugti pasiektu tikslu – surinkta visa reikalinga 8 500 eurų suma.
Norėjo vienoje vietoje surinkti krašto istoriją
Raitininkų kaime Juozas Adomaitis su šeima apsigyveno maždaug prieš aštuonerius metus. Įsikūręs žmonos seneliams priklausiusioje sodyboje, jis pradėjo domėtis vietovės praeitimi, čia gyvenusiais žmonėmis ir svarbiausiais istoriniais įvykiais.
Ieškodamas informacijos vyras pastebėjo, kad krašto istorija saugoma skirtingose vietose – Alytaus kraštotyros muziejuje, Merkinės krašto muziejuje, bibliotekose ir kitose įstaigose. Anksčiau savo muziejėlius turėjo ir Makniūnų bei Ryliškių mokyklos. Dalis buvusio Makniūnų mokyklos muziejaus vertybių vėliau taip pat atiteko Raitininkų seniūnijos krašto muziejui.
„Norėjosi visa tai surinkti į vieną vietą, kad krašto istorija būtų lengviau pasiekiama“, – apie muziejaus atsiradimo idėją pasakojo J. Adomaitis.
2022 metais įkurtos organizacijos tikslas – rinkti, saugoti ir visuomenei pristatyti Raitininkų seniūnijos bei aplinkinių vietovių istoriją. Muziejus kaupia ne tik senus daiktus, bet ir dokumentus, fotografijas, žmonių prisiminimus bei kitą kraštotyrinę medžiagą.
J. Adomaitis pabrėžia, kad muziejaus veikla neapsiriboja vien Raitininkų kaimu. Raitininkų seniūnijai priklauso daugiau kaip dvidešimt kaimų, kurių kiekvienas turi savitą istoriją ir saugotinų vertybių. Todėl svarbu, kad muziejuje savo vietą rastų visų šių vietovių praeitį liudijanti medžiaga.
Prie krašto istorijos išsaugojimo prisideda ir Makniūnų bei Ryliškių bibliotekininkės, daugelį metų kaupusios dokumentus, pasakojimus ir kitą kraštotyrinę medžiagą. Jų darbas muziejui padeda pažinti vietos žmonių gyvenimą ir atkurti istorinius įvykius.
Nuo dvaro žvakidės iki pokario dokumentų
Per trejus veiklos metus muziejus sukaupė įvairių eksponatų, atskleidžiančių ankstesnių kartų kasdienybę ir svarbius krašto istorijos puslapius.
Vienas iš išskirtinių kolekcijos eksponatų – autentiška žvakidė, priklausiusi buvusio Makniūnų dvaro savininkams. Ją muziejui padovanojo dvaro valdytojų palikuonis.
Kolekcijoje taip pat saugomi seni baldai, audimo staklės, divonai (austi užtiesalai), rankomis siuvinėtos staltiesėlės ir kiti buities daiktai. Jų istoriją papildo originalios fotografijos, kai kurių svarbių krašto vaizdų nuotraukų kopijos, tarpukario spauda ir leidiniai, pokario dokumentai bei kraštui svarbių žmonių susirašinėjimas.
Pasak J. Adomaičio, muziejui reikšmingi ne tik reti ar didelę materialinę vertę turintys daiktai. Svarbi kiekviena fotografija, dokumentas ar buities reikmuo, padedantis atskleisti, kaip gyveno ankstesnės kartos, su kokiais sunkumais susidūrė ir kokius istorinius įvykius išgyveno.
Tarp skaudžių krašto istorijos puslapių – Klepočių ir kitų kaimų tragedija. Muziejaus tikslas – išsaugoti ir šią atmintį, kad svarbūs įvykiai bei juos išgyvenusių žmonių likimai nebūtų pamiršti.
Muziejus jau rengia parodas, organizuoja pažintinius žygius ir kitus renginius. Taip siekiama ne tik kaupti istorines vertybes, bet ir padėti gyventojams geriau pažinti savo kraštą.
Eksponatams vietos tenka ieškoti net automobilyje
Auganti kolekcija muziejui tapo ir dideliu iššūkiu. Pradžioje Raitininkų seniūnas Arūnas Laukaitis geranoriškai suteikė galimybę naudotis nedidele patalpa seniūnijos pastate. Vėliau dalį eksponatų leista laikyti rūsyje, tačiau netrukus vietos pritrūko ir ten.
Muziejus įsigijo ekspozicinių vitrinų, gavo naudotų baldų, o kai kuriuos stendus savanoriai pagamino patys. Bendradarbiaujant su vietos bibliotekomis, parodos pradėtos rengti ir seniūnijos fojė. Vis dėlto tai neišsprendė pagrindinės problemos – eksponatų daugėjo, o tinkamų sąlygų visai kolekcijai saugoti nebuvo.
Padėtis dar labiau pasikeitė, kai dalis rūsio, anksčiau naudoto muziejaus reikmėms, buvo pritaikyta slėptuvės poreikiams. Tuomet teko skubiai ieškoti kitų vietų sukauptoms vertybėms.
„Dalis jų atsidūrė mano automobilyje, dalis – priekaboje, kitos buvo laikomos ūkiniame pastate, o kai kurios, apsaugotos nuo lietaus, net lauke. Namuose taip pat teko skirti vietos muziejaus rinkiniams“, – pasakojo muziejaus steigėjas.
Toks saugojimas kelia rūpestį dėl istorinių vertybių išsaugojimo. Senoms fotografijoms, dokumentams ir leidiniams reikalingos tinkamos sąlygos, todėl muziejui būtina rasti nuolatines patalpas.
Ieškant sprendimo, dėmesys nukrypo į dalį buvusios mokyklos pastato Makniūnuose. Pokariu statytas pastatas mokyklos paskirtį išlaikė iki maždaug aštuntojo dešimtmečio, kai buvo pastatyta didesnė Makniūnų mokykla. Vėliau senasis pastatas naudotas kaip mokytojų, o kartais ir mokinių bendrabutis.
Muziejus siekia įsigyti šio pastato mūrinę dalį, kurioje yra keturios patalpos. Pasak J. Adomaičio, jų dydis tinkamas muziejui, o ateityje čia būtų galima ne tik eksponuoti sukauptas vertybes, bet ir rengti įvairias veiklas.
Svajoja atkurti senąją klasę ir dzūkišką trobą
Naujose patalpose muziejaus komanda norėtų sukurti kelias skirtingas ekspozicines erdves. Viena jų galėtų būti skirta senajai mokyklai – planuojama atkurti bent dalį tradicinės klasės aplinkos.
Šiemet minėtas Makniūnų mokyklos šimtmetis paskatino dar kartą prisiminti šios įstaigos istoriją. O 2028 metais sukaks 90 metų nuo 1938-aisiais pastatyto Ryliškių mokyklos pastato istorijos pradžios. Šiandien krašte veikiančių mokyklų nebeliko, todėl muziejus norėtų išsaugoti bent dalį jų atminimo.
Tokioje erdvėje vyresni žmonės galėtų prisiminti savo mokyklinius metus, o vaikai ir jaunimas pamatytų, kokioje aplinkoje mokėsi jų tėvai, seneliai ir kiti kraštiečiai.
Kita patalpa galėtų virsti tradicine dzūkiška troba. Muziejus jau turi senųjų baldų, buities daiktų ir ūkio įrankių, todėl būtų galima atkurti ankstesnių kartų gyvenamąją aplinką. Dar vienoje erdvėje planuojama pristatyti kraštui svarbias asmenybes ir istorinius įvykius, tarp jų – Klepočių tragediją.
Ketvirtąją patalpą, kurioje anksčiau buvo mokytojų kambarys, galbūt būtų galima pritaikyti muziejaus darbo reikmėms ir dokumentams saugoti.
Tačiau muziejaus steigėjas pabrėžia, kad kol kas tai tik idėjos. Pirmiausia būtina įsigyti patalpas, pasirūpinti pradiniu remontu ir tinkamomis sąlygomis eksponatams laikyti. Kadangi muziejus neturi nuolatinio finansavimo, darbai vyktų palaipsniui, atsižvelgiant į galimybes.
Be istorinių ekspozicijų, norima sukurti vietą kultūriniams susitikimams. Čia galėtų vykti poezijos skaitymai, parodos, knygų pristatymai, edukacijos ir kiti renginiai. Muziejus taptų erdve, kurioje žmonės ne tik pažintų krašto praeitį, bet ir dalytųsi prisiminimais, kūryba bei patirtimis.
Per mėnesį paaukota visa reikalinga suma
Buvusios mokyklos pastato daliai įsigyti reikėjo 8 500 eurų. Lėšų rinkimo akciją muziejus pradėjo rugsėjo 18 dieną, o spalio 18-osios rytą dar trūko maždaug 800 eurų.
Muziejaus komanda dar kartą kreipėsi į gyventojus socialiniuose tinkluose. Tą patį vakarą reikiama suma buvo surinkta.
„Ši iniciatyva parodė, kad mūsų krašto istorija rūpi žmonėms ir kad bendromis pastangomis galima pasiekti daug“, – džiaugėsi J. Adomaitis.
Jis dėkoja visiems aukojusiems ir pabrėžia, kad svarbi buvo kiekviena parama. Muziejus veikia kaip nevyriausybinė, ne pelno siekianti organizacija, todėl jo veikla priklauso nuo žmonių palaikymo ir komandos entuziazmo.
Nors pagrindinis lėšų rinkimo tikslas jau pasiektas, parama vis dar reikalinga. Laukia notaro ir dokumentų tvarkymo išlaidos, taip pat patalpų remonto darbai. Gali tekti atnaujinti elektros instaliaciją, remontuoti duris, langus ir atlikti kitus būtinus darbus.
Ateityje muziejus tikisi pasinaudoti finansavimo programomis, kurios padėtų sutvarkyti patalpas ir įrengti ekspozicijas. Kol kas svarbiausia – žengti pirmuosius žingsnius, kad naujosios erdvės taptų tinkamais muziejaus namais.
J. Adomaitis viliasi, kad ateityje muziejus bus įdomus įvairaus amžiaus lankytojams – nuo vyresnių žmonių, galinčių pasidalyti asmeniniais prisiminimais, iki vaikų ir jaunimo, kurie apie savo krašto istoriją sužinos iš išsaugotų daiktų, fotografijų ir dokumentų.
Per mėnesį surinkti 8 500 eurų tapo svarbiu įrodymu, kad muziejaus idėja telkia žmones. Dabar laukia kitas etapas – patalpų įsigijimas, jų pritaikymas muziejaus reikmėms ir tolesnis darbas, kad Raitininkų seniūnijos bei aplinkinių kaimų istorija būtų išsaugota ateities kartoms.
