Atsisveikinimo akimirka bažnyčioje. Danieliaus Jakubavičiaus pateikta nuotrauka.
Amžinojo poilsio į gimtąjį Vabalių kraštą išlydėtas žinomas Alytaus fotografas, miesto gyvenimo metraštininkas, 68-erių metų Juozas Muzikevičius. Su juo atsisveikinę artimieji, bičiuliai ir pažįstami prisiminė ne tik jo nuveiktus darbus, bet ir nuoširdumą, gerumą bei meilę Alytui. Ypač prasmingai apie velionį kalbėjo Nemunaičio parapijos klebonas Marius Talutis, fotografiją pavadinęs rašymu šviesa.
Alytus neteko nuoširdaus žmogaus
Iš Alytaus šarvojimo namų išlydint Juozą Muzikevičių, jautriais prisiminimais dalijosi jį pažinoję žmonės.
Buvusi bendradarbė Lina Kubiliūtė-Urbonienė apie Juozą kalbėjo su ypatinga šiluma: „Duok, Dieve, kad visi žmonės būtų tokie nuoširdūs ir geri, koks buvo Juozas.“
Dziudo treneris Zenonas Vencevičius velionį prisiminė kaip tyrą, išlaikytą alytiškį, pabrėždamas, kad jo netekęs Alytus prarado labai labai daug.
Šie žodžiai geriausiai atskleidė, kokį Juozą pažinojo aplinkiniai – paprastą, nuoširdų, savo miestui ir žmonėms neabejingą žmogų.
Kunigas Marius Talutis: „Fotografija – tai rašymas šviesa“
Nemunaičio bažnyčioje šv. Mišias aukojęs parapijos klebonas Marius Talutis priminė, kad būtent šioje šventovėje Juozas kadaise buvo pakrikštytas, o dabar čia sugrįžo paskutiniam atsisveikinimui.
Savo pamoksle kunigas itin prasmingai kalbėjo apie fotografo pašaukimą.
„Pats žodis foto reiškia šviesa“, – priminė dvasininkas.
Pasak jo, fotografas turi mokėti pastebėti žmogaus grožį, pajusti akimirką ir ją išsaugoti. Vieni žmonės skraido, kiti renka kolekcijas, o fotografas renka gražias gyvenimo akimirkas – žmonių, miesto, pastatų ir įvykių istorijas.
Būtent toks buvo Juozas Muzikevičius. Daugelį metų jis fotografavo Alytaus gyvenimą, šventes, susitikimus, žmones ir svarbius įvykius.
Klebonas pabrėžė, kad Juozas buvo tikras Alytaus patriotas. Jis džiaugėsi miesto pasiekimais, išgyveno dėl nesėkmių, domėjosi visuomenės gyvenimu. Jam rūpėjo ne tik asmeniniai, bet ir visos bendruomenės reikalai.
Kunigas savo pamoksle gražiai susiejo fotografiją su tikėjimu. Visą gyvenimą pro objektyvą šviesos ir grožio ieškojęs Juozas dabar, tikėjimo žvilgsniu, gali regėti kitokią – amžinąją Dievo šviesą, kuriai jau nebereikia nei fotoaparato, nei keičiamų didesnių ar mažesnių objektyvų.
Krikšto mama: „Šioje bažnyčioje krikštijau, iš šios ir išlydžiu…“
Ypač jautriai Juozą prisiminė jo krikšto mama Stanislova Maslauskaitė-Česynienė, kilusi iš Vabalių kaimo.
Paklausta, koks Juozas buvo vaikystėje, ji nedvejodama atsakė: „Geras vaikas buvo.“
Moteris pasakojo, kad vėliau Juozas užaugo, sukūrė savo gyvenimą, tapo žinomu fotografu. Nors susitikdavo rečiau, gimtojo krašto jis nepamiršo.
„Geras fotografas buvo. Nemunaičio neužmiršdavo, dažnai čia atvažiuodavo. Ir mane yra fotografavęs“, – šiltai prisiminė krikšto mama.
Tačiau kalbai pasisukus apie netektį jos žodžiuose pasigirdo ypatingas graudulys.
„Juk man jau eina 91-ieji metai. Tai man reikėtų mirti, o ne jam…“ – skaudžiai ištarė Stanislova, vis dar negalėdama patikėti, kad tenka laidoti savo krikštasūnį.
„Šitoj bažnyčioj krikštijau ir iš šitos bažnyčios išlydžiu, tynai“, – dzūkiškai pridūrė ji.
Prie kapo suskambo Lietuvos himnas
Juozas Muzikevičius amžinojo poilsio atgulė Alytaus rajone, Valėniškių–Vabalių kaimo kapinėse, šalia gimtojo Vabalių ežero.
Atsisveikinant kapinėse klebonas Marius Talutis pakvietė susirinkusiuosius pagerbti velionį – už jo nuveiktus darbus Alytaus kraštui ir Tėvynei visiems kartu sugiedoti Lietuvos valstybės himną.
Tai buvo prasminga padėka žmogui, kuris savo fotografijomis daugelį metų įamžino Alytaus krašto gyvenimą, jo žmones ir svarbius įvykius.
Taip Juozas sugrįžo ten, kur prasidėjo jo gyvenimo kelias, – į gimtąją Dzūkijos žemę, prie ežero, kuriame nuo vaikystės mėgo žvejoti, valtimi nuplaukti į salelę ir tiesiog pabūti savo gimtinės ramybėje.
Danielius Jakubavičius
