„Alytus – tai vienintelis miestas pasaulyje, kur aš nebijau naktį vaikščioti gatvėmis. Ir aš visada tai darau. Nežinau, ar čia normalu, bet toks mano naktinio pasivaikščiojimo pomėgis yra tik Alytuje, – sako rašytoja Loreta Jastramskienė. – Mano miestas dabar ramus ir tylus. Tos naktinės Alytaus gatvės yra mano „Amerika“. Man labai patinka tos gatvės, nes jos turi tokią išskirtinę šviesą. Kad ir tamsus tas miestas, bet man šviečia visi tie klevai, tos liepos Tvirtovės gatvėje…“
Tokiu atviravimu ir kuklia šypsena kraštietė, prozininkė, eseistė Loreta Jastramskienė pasitiko susirinkusiuosius į jos penktosios knygos sutiktuves Dzūkijos sostinėje. Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje autorė pristatė naujausią savo romaną daugiaprasmiu pavadinimu – „Visada, Tėve, bus Amerika“. Tai – knyga apie 1940 m. Lietuvos okupacijos pasekmes, kančias patyrusius žmones ir jų likimus.
„Dažnai mes pagalvojame, ar tuo metu galėjo būti meilė, ar galėjo būti tarpusavio ryšiai, santykiai. Tai atsakymas – galėjo. Ir ne tik kad galėjo, jie, iš tikrųjų, ir buvo. Ir atsiskleisdavo pačiomis įvairiausiomis formomis“, – knygos sutiktuvių renginyje kalbėjo Alytaus miesto mero pavaduotojas Povilas Labukas.
Literatūrinės Juozo-Vaižganto premijos laureatė Loreta Jastramskienė savo kūryboje subtiliai gilinasi į žmonių santykius, atsiskleidžiančius grėsmingomis istorinėmis aplinkybėmis, kai būties ir išlikimo pirmapradis instinktas persipina su aukščiausio dvasingumo apraiškomis.
Autorė sakosi, kad penktojo romano rašymas jai atsiliepęs tiesiog fiziškai. Jame gvildenami dalykai yra taip giliai traumavę Loretos šeimą, kad tų patirčių vaizdiniai tarsi gyvi stoję jai prieš akis, o rašymo proceso metu ji pasijutusi tarsi be odos. Knygoje – daugybė sąsajų su šeimą ištikusia tragedija. Rašytojos tėvelis, būdamas penkerių, su savo mama buvo ištremti į Sibirą. Tačiau tai buvusi tik dalis visų ištikusių skaudžių įvykių.
Į susitikimą su skaitytojais Dzūkijos sostinės bibliotekoje penkių romanų autorė atvyko ne viena – ją atlydėjo literatūrologas dr.Vilius Gužauskis.
„Turėti darbščius ir nuoširdžius leidėjus rašytojui – didelė dovana. Ačiū „Homo liber“ vadovui dr.Viliui Gužauskiui ir redaktorei Teresei Gužauskienei, jų dėka mano rankraščiai tampa knygomis ir keliauja pas skaitytojus“, – sakė Loreta Jastramskienė.
Knygos pristatymo vakaras nejučia prisipildė jaukumos. Jautriai ir nuoširdžiai partizanų dainą apie mėlynas vosilkas atliko Alytaus muzikos mokyklos mokiniai Austėja ir Matas. Tuo metu klausytojai stengėsi sulaikyti ašaras. Turbūt ne vienas susimąstė apie šiandienės būties trapumą, ir vėl istorijai pasisukus spirale, o žmonijai ir vėl susiduriant su masiniu, brutaliu žiaurumu.
Tačiau žmoguje slypi tokie gilūs atsparumo ir gebėjimo išlikti klodai, kad ne vienu atveju belieka tik stebėtis. Dažnas gyvenime laikosi, rodos, už šiaudo, tačiau stimulas, vedantis į priekį, yra geresnio gyvenimo sau ir artimiesiems siekis.
„Amerika“ yra ta viltis, kuri kartais žmogaus gyvenime išsipildo, bet dažniausiai ji taip ir lieka neišsipildžiusi, kaip šiame romane. Liudvikui Kardeliui ji neišsipildė, bet, aš manau, kad jo dukra Elzė, jo anūkas Simonas, jie turės tikrai tą „Ameriką“. Bet argi be svajonės galėtume gyventi?..“ – sako rašytoja Loreta Jastramskienė.
Jūratė Čėsnaitė