Ryliškių kaime, Alytaus rajone, gyvenanti poetė ir dailininkė Angelė Krušinskienė džiaugiasi kiekvienu žmogumi ir kiekviena diena. Čia į senjorystę parvykusi iš Kauno ėmėsi tų dalykų, kuriems anksčiau nebuvo laiko: kurti eilėraščius ir mokytis piešti.
Dar prieš trejus metus buvo kiek dvejojanti moteris, o dabar tapo stipria, nieko nebijančia asmenybe, visada turinčia savo nuomonę ir požiūrį. Ir, atrodytų, jai viskas lengva, nieko netrūksta ir yra viskas paprasta. Mat visada pasipuošusi, pasitempusi, važinėja juodu džipu. O iš tikrųjų, kaip ji sako, tai tik optinė apgaulė. „Mašinomis mane aprūpina sūnus, o puoštis reikia ne vien jaunoms panelėms, kaip tik svarbiau štai mano amžiuje“, – sako A. Krušinskienė.
O kasdienybė ryliškietės paprasta ir gyva, kadangi sausio mėnesis šiltas ir šviesus, energinga moteris sako, kad kaip niekad laukianti pavasario ir grįžtančių paukščių: „Tai – ypatingas prisikėlimo ir šilumos jausmas, kada gali ilgesnę ir spalvingesnę dieną daugiau judėti ir kurti. Reikia tuo džiaugtis, kol gali.“
Angelės Krušinskienės vienatvė į depresiją nesugeba ir nesugebės „nuvaryti“. Priešais pastatytą molbertą su tapoma Ryliškių bažnyčia jai energijos prideda šalia nuolat bruzdantys du šaunūs augintiniai – kalytė Nimfa ir katė Ūla. „Kasdienis rūpestis jais man suteikia jaunystės jėgų. Negaliu ilgėliau niekur užtrukti, nes mano dešimtmetė Nimfa sėdi ir verkia, ilgisi manęs. Nuo pat mažų dienų juos augindama jau kitaip iš lauko ir nebešaukiu, kaip tik: vaikai, namo!“ – linksmai apie savo šeimos narius gyvūnėlius pasakojo moteris.
Kasdien vos ne po kelis eilėraščius apie meilę ir gamtą socialiniame tinkle „Facebook“ skelbianti Angelė Krušinskienė sako, kad atranda įvairiausių temų, bet dažniausiai rašo apie jausmus: „Visi mano rašomi eilėraščiai yra apie mūsų pačių jausmus ir norus, gal net labiau apie tai, ko aš neturiu, ką ketinau įgyti“, – apie savo kūrybą dėstė poetė, o paklausta, ar tai žmonių nenervina, kad galbūt jie eilėraščius vertina tik kaip autobiografinius išgyvenimus, moteris tik atsakė: „Greičiau kartais mane pykdo pačią, kad viskas, ką tik parašau, yra iš mano gyvenime patirtų akimirkų. Dažniausiai tik gvildenu žmonių santykius, matytus, girdėtus, o kitą kartą tik svajojamus.“
Be viso šito, A. Krušinskienė visada turi ir savo nuomonę apie politinius judėjimus, gyvenimo peripetijas. Kodėl ji nebijo į akis tvirtai pasakyti tiesos, pastaroji turi tam patį aiškiausią atsakymą: „Esu stipri moteris, kada ne visai pavykęs asmeninis gyvenimas ėmė ir užgrūdino jausmų metalą iki pat raudonumo. Visi išgyvenimai kėlė kartelę vis aukščiau ir aukščiau, o užduotys tik sunkėjo ir sunkėjo. Tiek visko patyrusi turiu visokių jausmų bagažą. Taip ir tapau stipria moterimi, suprantančia, ką ir kur laiku pasakyti.“
Pašnekovės didžiausi pagalbininkai yra vaikai: duktė Inara ir sūnus Silvestras. Tačiau, kaip ji sako, negalima visą amžių jų pririšti, trukdyti, reikalauti iš jų kažko, ko nepriklauso: „Nuo pat mažumės mėginau su jais elgtis kaip su kempine. Leidau jiems prisigerti savo meilės, bet laiku ją paspausti, kad nepersisotintų, turėtų savo gyvenimo tiesiąją. Jų nebūtina mokyti ir kreipti nežinia kur. Nereikia tėvams būti protingesniems už savo vaikus. Jie viską atras patys. Ir šiandien aš jais labai džiaugiuosi, kad užaugo tokie dori ir pareigingi“, – apie savo vaikus pasakojo A. Krušinskienė.
O apie ateities planus ir svajones moteris kalba trumpai ir konkrečiai: „Pirmiausiai ketinu „pasiremontuoti“ sveikatą, išleisti dar vieną eilėraščių knygą ir gruodį atšvęsti 70-ies metų jubiliejų bei laukti, ką toliau man likimas pametės.“
Linkime sėkmės ir sveikatos, gerų žmonių šalia ir, žinoma, puikios mus džiuginančios kūrybos.
