Eglė Bartaševičiūtė
„Su šia knyga leisk prisiglausti prie Tavo gerumo ir meilės, brangioji Mama“. 20-ąją knygą „Prasmingi likimai“ rašytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė dedikavo mamai – brangiausiam žmogui, lydėjusiam džiugiuose ir sudėtinguose gyvenimo vingiuose.
Mamos atminimą E. Biliūtė-Aleknavičienė įamžino ne tik pagarbia ir švelnia dedikacija. „Tai pirmoji knyga, kurio viršeliui yra panaudoti mamos darbai, audinių raštai, todėl atrodo, kad mano 20-ąją knygą apkabina mama. Tai mano padėka jai“, – jautriai kalbėjo rašytoja, tebesauganti mamos meilės šilumą.
„Jau 15 metų bendradarbiauju su Punsko „Aušros“ redakcija, kuri leidžia istorijos paveldo metraštį „Terra Jatwezonorum“, (lietuviškai – „Jotvingių žemė“), tačiau šis leidinys Lietuvoje pasiekia tik nedaugelį skaitytojų ir mažai kas jį skaito. Jausdama pareigą Lietuvos skaitytojams, nusprendžiau tai ištaisyti. Į „Prasmingus likimus“ sudėjau metraštyje „Terra Jatwezonorum“, laikraščiuose „Mokslo Lietuva“, „Tremtinys“ bei kituose leidiniuose publikuotas apybraižas. Surinkusi šiuos straipsnius į vieną vietą, pajutau norą parašyti ir apie tuos žmones, kuriuos pažinojau ir dar nebuvau parašiusi. Taip gimė knyga „Prasmingi likimai“,– apie knygos atsiradimą kalbėjo rašytoja.
Anot E. Biliūtės-Aleknavičienės, naujoji knyga apie žmones, kurių likimus sieja prasmingas gyvenimas. Jie nelengvai kopė į savo gyvenimo viršukalnę, nepriklausomai nuo to, ar žmogus buvo gydytojas, mokytojas, bitininkas. Kiekvienas laikmetis žmogui padiktuodavo savus reikalavimus, tačiau jie visi buvo tvirti savo dvasiniu pasauliu, net ir patyrę daug kančios, nenusilenkė kančiai ir išėjo palikdami mums šviesą bei suteikdami stiprybės siekdami savų tikslų.
„Visos mano knygos apie žmones, tikrai gyvenusius ir dirbusius šioje žemėje. „Prasmingų likimų“ išskirtinumas tas, kad rašiau apie žmones, su kuriais bendravau – Alytaus Dzūkijos vidurinės (dabar pagrindinės) mokyklos direktorių Alvydą Gavelį, mane mokiusius mokytojus – Marijoną Babilių ir Aldoną Šakalytę. Tai buvo iškilūs žmonės, neskaičiavę darbo valandų, matę mokinius kaip asmenybes, supratę juos. Jie mokėjo įtraukti į savo dėstomo dalyko pasaulį, net tuos, kurių ta sritis nedomino. Tokios asmenybės šiandien turėtų būti atsparos tašku jauniems ir viskuo nepatenkintiems mokytojams.
Su gydytoju Juozu Jakučiu teko bendrauti tiesiogiai, pažinti jį kaip žmogų, buvome knygos apie Alytaus ligoninę bendraautoriai. Žavėjo jo tolerancija, atsidavimas savo profesijai. Profesorius gydytojas Arvydas Šeškevičius skleidė ypatingą pagarbą žmogui. Labai žavėjo tai, kad jis pasiekęs daug medicinoje, niekada nepamiršo savo gimtojo Simno. Manau, kad nė vienas miestelis neturi iš jo kilusio žmogaus, kuris būtų tiek daug rašęs apie savo kraštą.
Knygoje atsidūrė ir ilgametis Alytaus bitininkų draugijos pirmininkas Jonas Žvaliauskas, draugijai vadovavęs apie 50 metų. Iki šiol jo dovanotas medingas augalas klemalis kasmet pasipuošia švelnų aromatą skleidžiančiais žiedas. Žvelgdama į juos ir ropinėjančias bites visada prisimenu jį“, – pasakojo E. Biliūtė-Aleknavičienė, kuriai bitininkystė jau keli dešimtmečiai yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Tai tik keletas žmonių, kurių likimus Dzūkijos rašytoja sudėjo į savo knygą. Skaitytojai „Prasminguose likimuose“ ras pasakojimus apie kunigą, poetą, vertėją, literatūros ir kultūros tyrinėtoją, pedagogą Motiejų Gustaitį, kunigą Praną Račiūną, rašytojos Bronės Buivydaitės pėdsakus Alytuje, suomių rašytoją Mailą Talvio, pamilusią Lietuvą ir savo tėvynainius supažindinusią su mūsų šalies istorija, kultūra, kitas iškilias asmenybes.
Neliko užmiršta ir tremties tema. E. Biliūtė-Aleknavičienė pasakoja apie auksarankę tremtinę Onutę Tumasonytę-Rasymienę, kuri būdama 14 metų buvo išvežta į tremtį, ten rūpinosi jaunesniais broliais ir seserimis, nepalūžo ir grįžo į tėvynę. „Ji siuvinėjo nuostabius paveikslus, mane labai sužavėjo jos darbai ir dvasios stiprumas, patvirtindamas, jog ir paprastume slypi dideli dalykai, Laimutę Misiūnaitę, ištvėrusią tremties siaubus ir ilgus metus skleidusią žinias savo mokiniams. Tremties tema yra visose mano knygose. Tai tarsi noras atiduoti duoklę tiems žmonėms, kurių likimai buvo sulaužyti, bet jie patys nepalūžo. Jie išliko ir tapo tvirtumo pamatu mums, kai liūdime, kai sunku, kai negalime, kai jie negalėdami viską galėjo, bet svarbiausia, kad išsaugojo lietuvišką žodį ir meilę Lietuvai. Todėl man jie labai brangūs ir ši tema man labai brangi“, – pabrėžė rašytoja E. Biliūtė-Aleknavičienė.
