Kasmet rugpjūčio 15 dieną keliai iš Lietuvos į Punską atgyja. Šią dieną miestelis sušvinta ypatinga dvasia – vyksta didžiuliai atlaidai, kermošius ir bendrystės šventė, sutraukianti minias lankytojų. Tiek per Žolinę (vietiniai vartoja daugiskaitos formą – Žolinės), tiek kitomis dienomis atvykstantys svečiai randa gyvą lietuviškos kultūros sostinę, kurioje skamba gimtoji kalba, veikia mokyklos, „Aušros“ redakcija bei leidykla, kultūros namai ir kitos lietuvių įstaigos bei organizacijos.
Ši lietuviška oazė atsirado ne atsitiktinai – tai daugiau nei keturių šimtmečių palikimas. Šio dvasinio bei kultūrinio židinio šerdis per šimtmečius buvo Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo parapija. Artėjantis 430 metų jubiliejus, kurį parapija minės 2027 metais, ragina atsigręžti atgal. Jis primena, kaip bažnyčia ir bendruomenė istorijos audrose tapo pagrindiniu skydu, išsaugojusiu lietuvybę šiame krašte.
Šiandien, kai nauji iššūkiai bei vyskupijos ir parapijos vadovų veiksmai vėl kelia nerimą dėl lietuvių katalikų teisių, istorinė atmintis bendruomenei tampa stipriausia atrama.
Punsko parapijos pradžia
Punsko parapijos pradžia siekia XVI amžiaus pabaigą, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valdovas Žygimantas III Vaza pasirašė jos steigimo aktą. Šis dokumentas kartu su vėlesniais valdovo dekretais sudaro unikalų trilypį rinkinį, iki šiol kaip neįkainojamą relikviją saugomą Punsko klebonijoje. Nors per kelis šimtmečius daugumą bažnyčiai skirtų materialinių gėrybių pasiglemžė karai bei gaisrai, karališkuose raštuose išliko viena eilutė, tapusi dvasiniu šio krašto testamentu: „…pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą“ (idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus). Ši nuostata tapo stipriu teisiniu bei moraliniu skydu, garantavusiu lietuviško žodžio gyvavimą parapijoje per visas istorines sumaištis.
Šiuos teisinius miestelio ir parapijos pamatus karalius suteikė nenuilstančio Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų valdytojo Stanislovo Zalivskio dėka.
Pirmuoju – 1597 metų spalio 27 dienos – aktu valdovas įteisino paties S. Zalivskio lėšomis pastatytą bažnyčią ir suteikė jai svarbias privilegijas: padovanojo aštuonis valakus žemės Šaltėnuose, suteikė teisę nemokamai kirsti miško medieną bei įpareigojo gyventojus prisidėti prie klebono išlaikymo. Kad gyvenimas pagyvėtų, sekmadieniais ir šventadieniais leista rengti turgus – tai davė pradžią paties Punsko miestelio kūrimuisi.
Antrajame 1600-ųjų dokumente patikslintos sklypo ribos ant kalvos, kur jau minima klebonija, ūkiniai pastatai ir, svarbiausia, mokykla, tapusi ankstyviausia užuomina apie šio krašto švietimą. Šiame rašte pirmą kartą istorijoje paminėtas ir pats Punsko ežeras, o klebonui suteikta teisė pasistatyti malūną bei įrengti tvenkinį žvejybai.
Galutinį tašką padėjo trečiasis 1606 metų kovo 13 dieną Seime patvirtintas dekretas su pakabintu LDK vaško antspaudu. Juo karalius bažnyčios valdas Studencza kaime (dabartiniuose Šaltėnuose) išplėtė iki penkiolikos valakų, pridėjo pievas prie kelio į Vižainį bei abipus Šešupės, o reikalavimą dėl lietuvio dvasininko dar kartą iškilmingai patvirtino. Dokumente rašoma, kad klebonas turįs būti „lietuvis arba mokantis lietuvių kalbą“. Šiuo atveju sakoma Lithuanum natione, kas galėtų būti verčiama „lietuvių tautybės“. Tik, žinoma, tautybė tais laikais nereiškė to paties, ką reiškia šiandien.
Pirmuoju žinomu Punsko klebonu buvo Mikalojus Ušinskis, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1606 metų. Jam teko sunki užduotis kurti naujos parapijos gyvenimą ir telkti žmones.
Per šimtmečius parapijos istoriją tyrinėjo bei užrašė nemažai iškilių asmenybių. Ypač minėtinas XIX amžiaus pabaigos Punsko klebonas, aušrininkas ir literatas Simonas Norkus. Jis 1888 metais išspausdino išsamų straipsnį „Punsko bažnyčia“, kuriame aptarė karaliaus privilegijas, aprašė bažnyčią ir jos inventorių. Šiuo rašiniu vėliau rėmėsi kunigas Pranciškus Augustaitis, kurdamas diecezijos bažnyčių monografiją, bei Jonas Totoraitis, rašęs Sūduvos Suvalkijos istoriją. Mūsų dienomis šį paveldo klodą tyrinėja istorikė Vaida Kamuntavičienė, kraštietė Julija Račiuvienė, lenkų istorikai Vladislavas Klapkovskis bei Ježis Visnevskis.
Karaliaus privilegijas iš lotynų kalbos išvertė Vatikano lietuviškų laidų vadovas punskietis dr. Jonas Malinauskas. Jos publikuotos „Aušros“ leidyklos išleistoje knygoje „Punsko parapija 1597–2017“.
Tris kartus atgimusios šventovės
Punsko parapijos istorija – tai nuolatinis atgimimo iš pelenų metraštis, prasidėjęs dar 1597 metais. Tuomet įkurta parapija neturėjo tikslių ribų: ji buvo milžiniška, nusidriekusi daugiau nei pusšimtį kilometrų per Seivų, Lazdijų bei Merkinės girias, ir priklausė Vilniaus vyskupijos Simno dekanatui. Parapijos ribos beveik nekito iki pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo pabaigos.
Pirmosios bažnyčios atsiradimas susijęs su vietos girių valdytoju Stanislovu Zalivskiu, kuris savo lėšomis ant kalvos, netoli Punsko ežero, pastatė nedidelę medinę šventovę. XVII amžiaus pabaigos dokumentai ją aprašo kaip kuklią, šešių langų bažnytėlę ant nelygintų akmeninių pamatų. Nors iš išorės ji atrodė paprasta, vidus stebino skoniu ir elegancija: čia stovėjo drožinėtas bei gausiai paauksuotas didysis altorius su Švč. Mergelės Marijos karūnavimo paveikslu. Įdomu, kad jau 1599 metais Lvivo arkivyskupas konsekravo šios bažnyčios portatilį (lot. portatilis – nešiojamas), altorėlį su šventojo Zenono bei kitų kankinių relikvijomis. Visgi šiai pirmajai šventovei nebuvo lemta išlikti – XVIII amžiaus viduryje ją pasiglemžė gaisras.
Parapijiečiai netrukus atsitiesė. Klebono Jono Chlopickio rūpesčiu iš kirviu tašytų rąstų iškilo antroji – jau kryžminio plano, dviejų bokštų medinė bažnyčia, fasadu atsigręžusi į miestelio turgavietę. Jos stogą ir kupolus dengė skiedros, o vidų puošė žydrai bei kitomis spalvomis tapytos lubos ir sienos. Tačiau praėjus beveik šimtmečiui, 1868 metais, siaubingas miestelio gaisras, persimetęs iš gretimų namų, pavertė pelenais ir šiuos Dievo namus bei kleboniją.
Patirta nelaimė neužslopino bendruomenės tikėjimo. Vietos žmonės, vadovaujami pasišventusio dvasininko Kazimiero Jonkaičio, ėmėsi statyti trečiąją – jau nebe medinę, o mūrinę šventovę. Statybines medžiagas teko vežti arkliais, nes geležinkelio linija Suvalkai–Trakiškės dar nebuvo nutiesta. Kiekvienas ūkininkas privalėjo „nuo kolonijos“ atvežti po sieksnį akmenų ir žvyro. Kiekvienas turėjo prisidėti ir pinigais: samdinė merga mokėjo po pusę rublio, o samdinys bernas – po rublį per metus.
Bažnyčią projektavo du Suvalkų architektai – Galera ir Kulvičius. Statant triūsė 12 mūrininkų bei tiek pat jų pagalbininkų, o darbus prižiūrėjo pats klebonas K. Jonkaitis su dviem parapijos tarybos nariais. Kalkes degino vietos žydas, o bokštų kryžius nukalė Punsko kalvis vokietis. Statybos inžinierius Kulvičius, būdamas vyresnio amžiaus, ant pastolių nebelipdavo, tačiau jo jaunas ir vikrus padėjėjas Galera užsikardavo net į pačias aukščiausias vietas. Statybininkai buvo lenkai – vietinių lietuvių į brigadas priimti nenorėta. Akmenys iš pradžių skaldyti paraku, tačiau pamatavus, kad tokie sienoms netinka, jie sumūryti į pamatus. Mediena sijoms ir pastoliams vežta iš Beceilų, kur augo ypač stori medžiai. Kadangi bažnyčia statyta senųjų kapinių ribose, kasant pamatus ne kartą atsiverdavo senieji kapai.
Išliko įdomus ilgamečio Punsko klebono kunigo Igno Dzermeikos pasakojimas. Statybos meistras pagal seną bažnyčių statytojų paprotį prašęs, kad kertinį akmenį įmūrytų koks nors garbaus amžiaus parapijietis – tikėta, jog tai padaręs žmogus bažnyčios konsekravimo nebesulauks. Klebonas K. Jonkaitis pasijuokęs iš tokio prietaro ir, apsivilkęs liturginiais drabužiais, pats įmūrijęs akmenį. Po kelerių metų, 1881-ųjų balandį, iškart po Jurginių atlaidų, sulaukęs vos 46-erių, jis mirė taip ir nebaigęs statybos. Tiesa, prieš mirtį dvasininkas spėjo nupirkti tris varpus. Laidotuvės vyko laikinojoje kluono šventovėje, o atsisveikinti su velioniu suvažiavo net 33 kunigai iš viso dekanato.
Iš lauko akmenų sumūryta trijų navų neogotikinė bažnyčia su mediniais gotikiniais skliautais ir išraiškingu altoriumi tapo naujuoju krašto dvasiniu švyturiu. Ji iškilmingai konsekruota 1887 metais.
Tautinės savimonės tvirtovė
Čia tarnavę kunigai rūpinosi ne vien dvasiniu parapijiečių gyvenimu – jie palaikė knygnešystę, platino lietuvišką spaudą ir telkė žmones į švietimo draugijas.
Po Pirmojo pasaulinio karo nubrėžta valstybinė siena atskyrė Punsko krašto lietuvius nuo Tėvynės, todėl bažnyčia tapo svarbiausia dvasinio prieglobsčio vieta. Čia žmogus galėjo ne tik pasimelsti, bet ir pasijusti gyvos bendruomenės dalimi, išgirsti pamokslus gimtąja kalba bei patirti tautinį solidarumą. Kartų kartos giedojo tas pačias giesmes kaip ir jų broliai bei seserys anapus sienos – Lazdijuose ar Veisiejuose. Bažnyčios prieglobstyje susibūrę dvasininkai, giedotojai, chorvedžiai ir kaimo šviesuoliai kurstė tautinės savimonės ugnį, skatinusią steigti lietuviškas mokyklas bei puoselėti tėvų papročius.
Nepaisant geopolitinių verpetų, Lenkijos valdžios spaudimo bei nepalankių aplinkybių, Punsko parapija išliko tvirta lietuvybės tvirtovė.
1946 m. naujai paskirtas Seinų klebonas J. Zlotkovskis panaikino Seinų bazilikoje lietuviškas pamaldas. Jis laiške kurijai rašė, kad pamaldos lietuvių kalba yra Bažnyčiai žalingos, jos provokuoja konfliktus, kuriais gali pasinaudoti komunistinė valdžia. Jis raginęs kuriją lietuvius kunigus iškeldinti, o jų vieton atsiųsti lietuvių kalbą mokančius lenkus. Pasak kunigo, tokiu būdu lietuvių šovinizmas būtų nugalėtas. Netrukus lietuviškos pamaldos buvo panaikintos Smalėnų parapijoje. Ir Punsko parapijoje padėtis darėsi vis sunkesnė. Per visą 1946 m. gavėnią Punsko lietuviams nebuvo leista melstis bažnyčioje gimtąja kalba. Parapijos lenkai, kurių buvo apie 15 proc., reikalavo visiškai panaikinti lietuviškas pamaldas. Juos atvirai rėmė Punske dislokuota pasienio apsaugos kariuomenė. Seivų valsčiaus vadovybė reikalavo iš klebono Antano Žievio nedelsiant „normalizuoti“ padėtį. Prieš lietuviškas pamaldas Punsko bažnyčioje aiškiai pasisakė Seivų valsčiaus valdžia. Ją rėmė lenkų kariuomenė ir nemažai lenkų kilmės parapijiečių.
Punsko krašto lietuviai išsiuntė kurijai protesto laišką, kurį pasirašė 368 parapijiečiai. Kurija laišką ignoravo. Kun. J. Zlotkovskis ragino vyskupą lietuvių „grafomanų“ laiškų neskaityti – iš karto juos mesti į šiukšlių dėžę.
1947 m. rudenį Suvalkų seniūnas pareikalavo kun. A. Žievį iškelti iš Punsko, nes, pasak jo, klebonas ne tik toliau sakąs lietuviškus pamokslus, bet ir padedąs žmonėms, kuriems gresia iškeldinimas į Sovietų Sąjungą. Jo nuomone, Punsko klebonas siekiąs lietuvinti čia gyvenančius lenkus ir esąs vienas iš nedaugelio Suvalkų apskrities dvasininkų, kurie aktyviai veikia prieš dabartinę santvarką. Lenkų saugumas pradėjo kunigą sekti.
1948 m. ataskaitoje Suvalkų seniūnas rašo, kad kun. A. Žievys ir toliau vykdo bažnyčioje šovinistinę veiklą. Apie dvasininko darbus jis informavo Balstogės vaivadą ir Visuotinės administracijos ministeriją. Atrodo, buvo ruoštasi kun. A. Žievį suimti, bet nepavyko. Jis mirė 1949 m. rugpjūčio 30 d. Palaidotas Punsko kapinių koplyčios rūsyje.
1956 m. Punsko parapijos klebonu paskirtas lietuviškai nemokantis kun. Stanislovas Kaminskis. Pirmą kartą Punsko parapijos istorijoje buvo pažeistas karaliaus Žygimanto III Vazos dekretas: „idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus“ (pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą). Kun. S. Kaminskis klebonavo vienerius metus, bet tai buvo vienas tamsiausių laikmečių per visą Punsko parapijos istoriją.
Kun. S. Kaminskis tuoj pakeitė pamaldų tvarką lietuvių nenaudai, panaikino nuo šimto metų giedamą lietuvišką rožančių. Choras pradėjo nepaisyti klebono potvarkių ir rožančius vėl suskambo tuo laiku, kuriuo buvo giedamas jau daugelį metų. Klebonas iš sakyklos bandė koneveikti „maištininkus“, bet šie nesiliovė giedoję net tada, kai jis skaitė Lomžos sufragano laišką, smerkiantį choro elgesį. Parapijiečiai, protestuodami prieš klebono veiksmus, pradėjo neaukoti pinigų, nepriiminėjo kalėdojančio kunigo. Punsko parapijos delegacija – Maksimavičius, Judickas, Degutis ir Malinauskas – nuvyko pas vyskupą, prašydami į Punską skirti lietuvį kunigą Antaną Šuminską. Vyskupas nesutiko. Jis pagąsdino delegatus: jeigu parapija nenurims, lietuviai bus ištremti. Parapijiečiai parašė protesto raštą Lenkijos kardinolui Višinskiui, bet jis liko be atgarsio. Įtampa pasiekė apogėjų, kai klebonas iš sakyklos juoda stula žegnodamas mėgino prakeikti parapijiečius, grasindamas, kad „septyni kaimai sudegs pragare“. Choras ir toliau giedojo per pamokslą, tylėjo per mišias.
Su naujais iššūkiais punskiečiams tenka susidurti ir dabartiniais laikais.
Choras… ir dabar pirmasis stoja ginti senosios tvarkos.
Po unikaliu statuso prieglobsčiu
Palyginus Punsko ir kitų Sūduvos bei Dzūkijos parapijų raidą, ryškėja unikalus šio krašto statusas, garantuotas dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos bei karališkųjų privilegijų. Būtent karaliaus duota teisinė garantija, jog parapijai privalo vadovauti lietuviškai kalbantis klebonas, padėjo išvengti kitose vietovėse vykusio spartaus pamaldų lenkinimo. Tuo tarpu kaimyninėse parapijose, pavyzdžiui, Seinuose, gimtosios kalbos sugrąžinimas pareikalavo ilgo ir atkaklaus bendruomenės pasipriešinimo. Punske, nepaisant milžiniško spaudimo skirtingais laikotarpiais, gyva liturginio lietuviško žodžio gija nenutrūko.
Punsko patirtis glaudžiai susijusi su kaimyninių Lazdijų likimu. Pastaruosiuose pirmoji bažnyčia kapinėse iškilo dar apie 1560 metus. Pakeitusi ne vieną laikiną šventovę, 1895-aisiais pagal Suvalkų architekto Aleksandro Alerio projektą iškilo dabartinė neobarokinė mūrinė bažnyčia. Tačiau kai joje suskambo lietuviškos giesmės, lenkiškai kalbantys miestelėnai sukėlė riaušes, dėl kurių maldos namus 1896-aisiais teko kuriam laikui net uždaryti. Ši drama kaimynystėje liudija, jog kova dėl gimtosios kalbos XIX amžiaus pabaigoje reikalavo milžiniškos ištvermės abipus dabartinės valstybinės sienos.
Ar šiandien Punsko parapija gali tapti kitiems įkvepiančiu pavyzdžiu? Ar praėjus daugiau nei keturiems šimtmečiams nuo karaliaus Žygimanto III dekreto, šis kraštas ir toliau išlieka gyvu įrodymu, kad giliai įleistos tikėjimo ir kalbos šaknys geba atlaikyti didžiausias istorijos audras? Ar dabartinė karta įprasmins protėviams duotus pažadus ir tęs jų darbus?
Lietuvos skaitytojui Punskas šiandien nėra nei tolima, nei svetima žemė. Tai broliška kaimynystė, kurioje skambanti lietuviška šnekta yra geriausia padėka paveldą išsaugojusioms kartoms. Užsukti čia, pasimelsti didingoje šventovėje, pasivaikščioti ežero pakrantėmis ar prisiminti krašto kūrėjus – tai ne šiaip pažintinė išvyka, o prisilietimas prie bendrų istorijos šaknų.
Pagerbdami Stanislovo Zalivskio, karaliaus Žygimanto III, kunigų Simono Norkaus, Motiejaus Simonaičio, Antano Žievio bei daugelio kitų atminimą, kartu puoselėjame liepsną, kuri švies ir ateinančioms kartoms.
Punsko dienos — Žolinė 2026
Rugpjūčio 14 d. (penktadienis)
19.00 val. – XXXII estradinių dainų šventė prie Punios ežero. Vakaro žvaigždė – grupė „Gruodis“.
Rugpjūčio 15 d. (šeštadienis)
9.00 val. – šv. Mišios lenkų kalba ir iškilminga procesija.
10.00 val. – Tautodailės mugės atidarymas Punsko bažnyčios aikštėje.
10.00–14.00 val. – Tautodailininkų ir amatininkų susitikimas, rankdarbių bei tautodailės demonstravimas.
10.00–15.00 val. – Paroda „Punsko–Seinų krašto ir Lietuvos regionų prijuostės ir sijonai“ muziejuje „Senoji klebonija“.
10.00–14.00 val. – Tradicinės ornamentikos ir audimo technikų edukacijos bei paroda.
10.00–15.00 val. – „Pramogų pieva“ prie Punios ežero – žaidimai ir rankdarbiai vaikams bei suaugusiesiems.
11.00 val. – šv. Rožančius, giedamas Punsko bažnyčios choro.
11.30 val. – Eisena su Žolinės vainikais.
12.00 val. – Vainikų šventinimas.
12.15 val. – šv. Mišios lietuvių kalba ir iškilminga procesija.
13.30 val. – Motociklininkų paradas.
14.00 val. – Folkloro festivalis „Devyni metai, kaip viena diena“.
18.00 val. – Koncertai prie Punios ežero. Dalyvauja: „Dzūkijos armonikieriai“, Skuodo rajono kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Bartuva“ ir linksmos muzikos ansamblis „Padkava“.
20.00 val. – Koncertas. Dalyvauja Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas.
21.30 val. – Ugnies šou.
22.00 val. – Grupės „Bavarija“ koncertas.
Rugpjūčio 16 d. (sekmadienis)
10.00 val. – Lėlių spektaklis ir edukacija vaikams „Vilkas Mėnulyje“. Režisierė Viltė Grikevičiūtė, vaidina Eva Kavaliauskaitė ir Gerda Dapkūnaitė.
12.15 val. – šv. Mišios lietuvių kalba.
13.30 val. – Muziejaus „Senoji klebonija“ 30-mečio renginiai: koplytstulpio atidengimas, parodos atidarymas, knygos pristatymas ir koncertas.
19.00 val. – Punsko LKN jaunimo teatro „Kregždė“ spektaklio „Eglė – žalčių karalienė“ premjera.
