Praėjusį sekmadienį Alytaus rajone šurmuliuojantis Makniūnų bagažinių turgelis atšventė penktąjį gimtadienį. Per penkerius metus čia jau nusistovėjo savos tradicijos, prekybininkų vietos ir nuolatiniai lankytojai, tačiau jubiliejinis rytas buvo kiek kitoks. Tarp senų dviračių ratų, rakandų, sūrių ir kitų gėrybių su karučiu atsibastė humoristas Vinculis – Kęstutis Tumynas. Ir ne šiaip sau: nereikalingiems savo daiktams jis žadėjo suteikti antrą gyvenimą, o sau – jeigu pasiseks – pagaliau susirasti nuotaką.
Karutyje – visas gyvenimas
Į turgelį Vinculis atriedėjo ne tuščiomis. Karutis buvo prikrautas visokiausių rakandų, o vietoj įprasto rato šiam buvo pritaikyti mopedo ratai.
„Noriu suteikti antrą gyvenimą savo nenaudojamiems daiktams“, – savo prekybinę filosofiją paaiškino jis.
Tokia filosofija Makniūnų bagažinių turgeliui labai tinka. Čia ir be Vinculio netrūksta daiktų, kuriuos žmonės ilgus metus saugojo garažuose, sandėliukuose ar palėpėse. Vienam jie jau nereikalingi, o kitam gali puikiausiai praversti namuose, ūkyje ar remontuojant transportą. Tiesa, yra viena svarbi sąlyga – reikia mokėti derėtis.
Vinculiui turgelis irgi nebuvo naujiena. Jis čia lankėsi dar per antrąjį gimtadienį, todėl po trejų metų stebėjosi, kad kai kurie senieji prekybininkai tebėra savo įprastose vietose.
„Jų vietos čia jau iki mirties užimtos“, – konstatavo vyras.
Tačiau senam bernui, kaip pats save pristatė, rūpėjo ne vien prekyba.
„Man pirmiausia rūpi ne čia nusipirkti ar parduoti, bet sau kokią nuotaką susirasti. Per ūkio darbus iki šiol jos niekaip suradęs nesu“, – aiškino kiek palinkęs, didžiaausis, senu peruku pasipuošęs turgelio svečias.
Jo logika buvo paprasta: jeigu žmonės sugeba susipažinti net laidotuvėse, tai jau turguje išsipusčiusiam vyrui kokią „ledi“ sutikti tikrai turėtų pavykti.
Piršlio juosta buvo, piršlio – ne
Taip prasidėjo Vinculio klajonės po turgelį.
Pirmoji rimtesnė vedybinio plano kliūtis atsirado prie vyrų, prekiavusių piršlio juosta. Vinculis ilgai nesvarstė – vienam ją uždėjo ir paragino:
„Einam, pabūsi man piršliu!“
Tačiau nei vienas kandidatas atsakingų pareigų imtis nepanoro. Piršlio juosta buvo tvarkingai padėta atgal ir liko laukti kito pirkėjo.
„Man atrodo, žmonės jau seniai buvo senose gerose tradicinėse vestuvėse. Bet nieko, nors čia įpratinsiu“, – po nepasisekusio piršlybų manevro rankų nenuleido Vinculis.
Ir iš tiesų – ne visi turgelio lankytojai iš karto suprato jo juokus. Vieni drąsiai įsitraukė į žaidimą, kiti nedrąsiai traukėsi į šalį. Tačiau Vinculiui tai buvo nė motais – jeigu vienur nepavyko, reikia eiti toliau.
Nuo dviračio ratų – tiesiai prie sūrių
Prie vienų prekybininkų Vinculis apžiūrėjo senus dviračio ratus, kitur – senovinius lygintuvus ir kitus rakandus. Kiekvienam daiktui mėgino sugalvoti naują paskirtį, bet greitai prisipažindavo, kad panašių gėrybių ir pats namuose turįs.
Kur kas rimčiau vyrą sudomino maisto prekystaliai. Ypač ten, kur kvepėjo sūriais.
„Tai čia ožkos ar karvės sūriai?“ – pasiteiravo jis prekybininkės.
„Žinoma, kad karvės. Juk ji daugiau pieno duoda“, – atsakė moteris.
„Tai karves dabar tik kvailiai laiko“, – mestelėjo Vinculis.
„Taigi aš tokia ir esu“, – nė kiek nepasimetė prekybininkė.
Čia jau abu turėjo iš ko pasijuokti.
Virtuvėje pagaliau rado nuotaką
Tikrasis lūžis įvyko Vinculiui priėjus prie virtuvės kioskelio. Ten jis išvydo tris moteriškes virėjas ir, regis, suprato – likimas pagaliau atvedė ten, kur reikia.
Tik kurią pasirinkti?
Kad kandidatės atrodytų kaip dera būsimoms nuotakoms, visoms trims Vinculis uždėjo po vainiką, o viduriniajai, vyriausiai, dar teko ir ypatinga puošmena – suvytusių bulvių stiebų vainikas.
Moterims buvo pasiūlyta net išsiskaičiuoti, kuri labiausiai tiktų jaunikiui, tačiau Vinculis galiausiai nusprendė pats. Jo išrinktąja tapo suvytusio vainiko savininkė Daiva.
Tada prasidėjo pasiruošimas vestuvėms. Visos trys moterys buvo aprengtos Vinculio atsivežtomis suknelėmis, išpuoštos ir sustatytos bendrai nuotraukai.
Jaunajai – paspirtukas, nuo klebono – šviestuvas
Jeigu jau nuotaka surasta, kokios vestuvės be dovanų?
„Va, klebonas tokia proga perdavė senovinį krištolo šviestuvą, o aš – automobilį“, – iškilmingai paskelbė Vinculis. Ir įteikė būsimai nuotakai… seną paspirtuką.
Tačiau tuo pasiruošimas nesibaigė. Kad nereikėtų vestuvėms samdyti muzikantų, Vinculis pats išsitraukė akordeoną. Svočiai liepė kuo greičiau susirasti piršlį ir čia pat užgrojo polką.
Taigi Makniūnų bagažinių turgelio penktojo gimtadienio rytą tarp senų daiktų ir prekybininkų jau buvo beveik viskas, ko reikia tradicinėms vestuvėms: jaunikis, nuotaka, svočia, dovanos, muzika…
Per penkerius metus buvo visko
Makniūnų bendruomenės pirmininkas ir bagažinių turgelio organizatorius Egidijus Gudaitis džiaugėsi, kad tokios pramogos į įprastą turgaus gyvenimą įneša daugiau šurmulio ir geros nuotaikos.
„Retkarčiais verta tokias pramogas čia suorganizuoti. Kartą per mėnesį vykstantis turgelis sutraukia ir tuos pačius, ir naujus čia besilankančius žmones. Per penkerius metus buvo visko ir, tikiuosi, dar tikrai bus. Svarbiausia, kad mums visiems būtų sveikatos ir noro kažką naudingo daryti“, – sakė E. Gudaitis.
Penkeri metai bagažinių turgeliui – jau graži sukaktis. Per tą laiką Makniūnuose atsirado ne tik nuolatinių pardavėjų ir pirkėjų, bet ir savotiška turgelio bendruomenė. Vieni čia ieško reikalingo daikto, kiti nori parduoti tai, kas namuose tik dulkes renka, treti atvažiuoja susitikti, pasikalbėti ir pasižvalgyti.
O Vinculis įrodė, kad bagažinių turgelyje galima ieškoti ne tik seno dviračio rato ar gero sūrio, bet ir… žmonos.
Apsukęs turgelį su savo karučiu, pajuokavęs su prekybininkais ir, svarbiausia, atradęs nuotaką, Vinculis ilgai neužsibuvo. Ūkis laukia – vyras išdardėjo gyvulių perrišti.
Tačiau dabar reikalai – rimti. Nuotaka surasta, mergvakaris, galima sakyti, pradėtas, tad belieka ruoštis tikrosioms vestuvėms.
O jos, anot Vinculio, galėtų įvykti jau kitą mėnesį, kai Makniūnuose vėl sušurmuliuos bagažinių turgelis.
