Linas Greičius
Savaitraštis „Dainavos žodis“ kartu su Medijų rėmimo fondu rengia publikacijų ciklą „Atspari bendruomenė – saugi Dzūkija“. Įvairiose publikacijose kalbėsime apie žmones, kuriems rūpi savo krašto dabartis ir ateitis, apie pilietiškumą, bendruomenių atsparumą, gebėjimą saugoti istorinę atmintį ir kartu priimti sprendimus, kuriuos diktuoja besikeičiantis pasaulis.
Pirmąją ciklo publikaciją skiriame žmonėms, kurie Dzūkiją saugo kasdien – savo darbais, pasirinkimais, gebėjimu nepamiršti to, kas buvo, ir atsakomybe už tai, kas bus. Viena iš tokių žmonių – iš Kapčiamiesčio kilusi lituanistė Lina Maciulevičienė, savo gimtojo krašto patriotė ir savotiška jo metraštininkė.
Prieš keletą metų jos sukurta socialinių tinklų paskyra „Kapčiamiesčio kraštas senose nuotraukose“ šiandien jau yra gerokai daugiau nei senų fotografijų archyvas. Čia grįžta žmonių veidai, pavardės, šeimų istorijos, miestelio ir aplinkinių kaimų kasdienybės vaizdai, iš pirmo žvilgsnio nedideli, tačiau krašto atminčiai svarbūs pasakojimai. Lina ieško senų fotografijų, kalbina žmones, dėlioja giminystės ryšius, užrašo prisiminimus ir stengiasi suspėti išsaugoti tai, ką laikas neišvengiamai nusineša. Ji pati sako norinti, kad paprasti Kapčiamiesčio krašto žmonės nenueitų užmarštin, o jų gyvenimai ir darbai liktų ateities kartoms.
Tačiau saugoti savo kraštą Linai reiškia ne vien žvelgti į jo praeitį. Jos supratimu, meilė gimtinei neatsiejama ir nuo pilietinės atsakomybės – gebėjimo kalbėti apie sudėtingus šiandienos klausimus, nebijoti turėti poziciją, girdėti kitaip manančius ir kartu galvoti apie valstybės ateitį.
Tai ypač išryškėjo prasidėjus diskusijoms dėl Kapčiamiesčio karinio poligono. Bendruomenę stipriai palietęs ir skirtingas nuomones išryškinęs klausimas nepaliko nuošalyje ir L. Maciulevičienės. Ji viešai išsakė savo požiūrį, stebėjo socialiniuose tinkluose vykstančias diskusijas, atkreipė dėmesį į netikrų paskyrų veiklą, o svarbiausia – neslėpė savo įsitikinimo, kad piliečio ryšys su valstybe negali būti vienpusis.
Su Lina Maciulevičiene kalbamės apie jos vaikystės Kapčiamiestį ir žmones, kuriuos norisi išsaugoti bent fotografijose bei prisiminimuose, apie lenktynes su laiku renkant nykstančias krašto istorijas, patriotizmą ir pilietiškumą. Kalbamės ir apie daug emocijų sukėlusias diskusijas dėl poligono, socialinių tinklų įtaką, bendruomenės susipriešinimą bei klausimą, kaip išsaugoti meilę savo gimtinei tuomet, kai dėl jos ateities žmonės turi labai skirtingas nuomones.
– Lina, žmogaus ryšys su gimtine dažnai prasideda nuo vaikystės prisiminimų. Koks yra Jūsų Kapčiamiestis – kokius vaizdus, žmones, vietas pirmiausia prisimenate, kai apie jį pagalvojate?
– Man teko laimė gimti labai gražioje vietoje, ant ežero kranto, toliau nuo miestelio šurmulio, todėl rečiau mačiau miestelio, tuometinio kolūkio centro, kasdienybę, kuri nebuvo labai spalvinga ir graži. Pats miestelis man pirmiausiai – bažnyčia. Ne tik kaip kažkoks iškilesnis, didesnis pastatas, bet ir kaip žmonės, beveik visi krašto žmonės sekmadieniais vienoje vietoje, kuriuos stebėti turėjau privilegiją „nuo vargonų“, nes mama giedojo bažnyčios chore. Man, vaikui, dėmesio centre buvo ne apeigos ir malda. Stebėjau žmones, kurių tada būdavo pilnutėlė bažnyčia, altorių, šventųjų portretus. Ta magiška įvairių spalvų ir raštų moterų skarelių jūra iš viršaus atrodė tarsi vientisas spalvotas paveikslas. Tokie mano vaikystės sekmadienių žmonės ir išliko atmintyje – pasipuošę geriausiais tuo metu turėtais drabužiais, atėję švęsti vienintelės laisvos nuo darbų ir rūpesčių dienos, giedrais, nuoširdžiais veidais, bendraujantys po mišių šventoriuje ar miestelio aikštėje. Atsimenu juos, dabar jau beveik visus išėjusius Anapilin. Noriu juos išsaugoti mūsų visų atmintyje.
– Esate lituanistė. Ar meilė kalbai, istorijoms, žmonių pasakojimams turėjo įtakos tam, kad taip stipriai susidomėjote savo gimtojo krašto praeitimi?
– Istorija man visada buvo įdomi. Ypač pačių žmonių, išgyvenusių įvykius, papasakota. Tai, ką mačiau aš pati ar pasakojo mano tėvas, sąžiningas žmogus, gyvenęs itin sudėtingais laikais, jaučiu pareigą perduoti savo vaikams, kad jie žinotų ir toliau neštų tiesą, nes, kaip visi žinome, istorija dažnai perrašoma, interpretuojama, norint pateisinti kai kuriuos gėdingus žmonių poelgius. Daug surinktų istorijų leidžia palyginti, suprasti. Kartojasi tos pačios pavardės, įvykiai, papasakoti skirtingų žmonių, gali įvertinti, analizuoti. Taigi vienas iš svarbiausių motyvų, šalia kitų, – ir tiesos paieškos.
– Prieš keletą metų sukūrėte paskyrą „Kapčiamiesčio kraštas senose nuotraukose“. Nuo ko viskas prasidėjo – nuo vienos fotografijos, šeimos albumo, noro išsaugoti konkretaus žmogaus istoriją?
– Kaip jau minėjau, man norėjosi išsaugoti savo vaikystės žmones, kad jie nenueitų užmarštin, kad tarsi gyventų su mumis, kad nebūtų pamiršti jų gal ir paprasti, bet labai svarbūs mūsų kraštui darbai. Mes dažnai linkę itin didžiuotis ir kelti ant pjedestalo kelis krašto žmones, žinomus Lietuvoj. Taip, gera žinoti, kad tokių turime. Gerbiu, vertinu jų darbus, pasiekimus. Bet kiek dar yra nepelnytai pamirštų kraštiečių, padariusių ne mažiau svarbių darbų, rodžiusių pavyzdį svarbiais krašto istorijos momentais, tiesiog išlikusių sąžiningais žmonėmis, užauginusių tokius pat vaikus, stačiusių, meistravusių, kūrusių. Norėčiau, kad jie liktų nuotraukose, istorijose, prisiminimuose.
– Ką Jums pačiai duoda senos fotografijos? Ar jose pirmiausia matote istorinius dokumentus, ar žmonių likimus, kurių kitaip niekas nebeprisimintų?
– Man tai ne paprasti atvaizdai. Tai žmonių istorijos, įvykiai, džiaugsmai ir nuoskaudos, tai vietovės, primenančios tam tikras gyvenimo akimirkas, net detalės, vos pastebimos smulkmenos, atkuriančios krašto istoriją.
– Ar per tuos metus, rinkdama fotografijas ir žmonių prisiminimus, atradote Kapčiamiestį iš naujo? Gal buvo istorijų, kurios Jus pačią nustebino ar sujaudino?
– Taip, buvo labai skaudžių, jautrių istorijų. Ne visas galiu pasakoti viešai. Vengiu minėti pavardes žmonių, susitepusių savo kraštiečių krauju, išdavusių Tėvynę. Suprantu, kad skaitys jų vaikai, anūkai. Nenoriu, kad jiems nepelnytai tektų ši našta ir gėda. Bandau jungti žmones, ne priešinti. Nežinau, kiek man tai pavyksta. Prisipažinsiu, kartais kyla pagunda suvesti paraleles tarp naujausių įvykių ir praeities. Tai daug ką paaiškintų. Bet kur tai nuvestų… Dabar kaip niekad mums reikia vienybės. Reikia ieškoti dalykų, kurie mus jungia, ne skiria. Pyktis, susipriešinimas griauna, ne kuria. Tai turėtų suprasti visi, kurie tikrai myli savo kraštą ir nesavanaudiškai nori jam gero.
– Šiandien daug mažų miestelių ir kaimų tuštėja, senieji gyventojai išeina, kartu su jais gali išnykti ir jų prisiminimai. Ar jaučiate, kad Jūsų veikla tam tikra prasme yra lenktynės su laiku?
– Absoliučiai taip. Žmonės išeina, išsinešdami vertingiausius liudijimus, kažkur pasimeta neįkainojamos vertės nuotraukos, nesudominusios saviškių palikuonių. Suprantu žmones. Nebūtinai visiems turi rūpėti tai, kas svarbu man, bet kartais nevalingai ateina tokia mintis: kiek daug galėtume padaryti, jei visi aktyviau įsitrauktume, pakalbintume tuos, kurie šalia, užrašytume, pasidalintume, paliktume bent jau vaikams, anūkams. Džiaugiuosi susitikimais, kuriuos dar suspėjau suorganizuoti. Kai kuriuos vos vos spėjau. Kad ir malonus pasidalinimas prisiminimais Ivoškų kaime, Benės ir Vito namuose kartu su Benės mamyte Anele, iliustruojantis, kaip viskas trapu ir laikina. Visi trys, kurių prisiminimų tada klausiausi, netrukus vienas po kito išėjo Anapilin. Dar laiku spėjau pabendrauti su vaikystės kaimyne Adele, vėliau gyvenusia Varnėnuose prie Leipalingio, Onute iš Kareivonių, Juliumi iš Nasūtų ir kitais. Bet kiek nespėta, nepaklausta, neišgirsta…Yra ir tokių, kurie, žinau, turi ką vertingo papasakoti, bet jau nedrįstu varginti dėl silpnos sveikatos.
– Ką Jums reiškia būti savo krašto patriote? Ar patriotizmas – tai saugoti tai, kas buvo, ar ir galvoti, kaip tas kraštas gyvens po dešimties, dvidešimties metų?
– Tai visuma. Gal pats žodis skamba labai patetiškai, nežemiškai, bet man patriotizmas – tai labai paprasti, elementarūs dalykai. Tai ne tik pagarba praeičiai, protėvių atminimo saugojimas ar pasirengimas sudėtingu laikotarpiu paaukoti kažką brangaus, galvojant apie Lietuvos ateitį, jos išlikimą. Tai ir kasdienės pastangos, kad Lietuva būtų gražesnė, teisingesnė, turtingesnė. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų: nuo to, kiek sąžiningi esame patys prieš savo valstybę ir žmones, kaip mokame mokesčius, kaip einame balsuoti, kiek pasidomime tais žmonėmis, kuriuos renkame į valdžią, kad neišrinktume tų, kurie dirba ne savo valstybei, o jos priešams. Nuo to, kiek nebijome kalbėti tiesą, drąsiai pasakyt, ką jaučiame, ko norime. Kokį pavyzdį duodame savo vaikams – ar nemokome jų prisitaikyti, laiku patylėti, rūpintis vien savo gerove. Ir dar daug paprastų dalykų, kurių visuma, mano požiūriu, ir yra patriotizmas.
– Kapčiamiesčio istorijoje labai ryški laisvės ir valstybingumo tema – Emilija Pliaterytė, 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimų atmintis, nepriklausomybės kovos. Ar šis istorinis Kapčiamiesčio sluoksnis daro įtaką tam, kaip pati suprantate pilietiškumą šiandien?
– Taip, tai gražus patriotiškumo, pilietiškumo pavyzdys. Suprantama, paveikslas supoetintas, idealizuotas, pakylėtas, apipintas gražiomis istorijomis. Bet įkvepiantis. Puikiausias pavyzdys, kaip žmogus dėl Tėvynės paaukojo viską, ką turėjo, net savo gyvybę. O galėjo gyventi patogiai, turtingai, dvaruose, ištekėti už okupacinės kariuomenės generolo Michailo Kablukovo, kuris atkakliai siekė jos rankos. Istorijos ratas sukasi, situacijos kartojasi. Mums, kapčiamiestiečiams, šių dienų įvykių kontekste būtų pravartu dar kartą perskaityti šią istoriją ir pasisemti įkvėpimo.
– Kai prasidėjo diskusijos dėl Kapčiamiesčio karinio poligono, Jūs pasirinkote viešai išsakyti savo poziciją, nors žinojote, kad ji ne visiems kraštiečiams patiks. Kodėl nusprendėte netylėti?
– Savo paskyroje turiu nemažai sekėjų, žmonių, tikinčių tuo, ką darau, palaikančių. Man buvo svarbu, kad žmonės žinotų mano poziciją, kad ir kokia ji bebūtų. Tikiu, kad vienam kitam tai
galbūt padėjo apsispręsti, suprasti, kas vyksta, nes daug žmonių mačiau pasimetusių, išsigandusių, bijančių pasakyti, ką galvoja, kad nebūtų pasmerkti, atstumti. Man truputėlį „neskani“ ta pozicija patogiai patylėti, kol viskas praeis. Tiesą sakant, pasigedau kai kurių žinomų krašto žmonių, autoritetų, deklaruojančių meilę savo gimtinei, nuomonės. Nesvarbu kokios, kurią pusę palaikančios, bet aiškios, argumentuotos ir principingos. Įvykis neeilinis Kapčiamiesčiui, atnešantis daug pokyčių. Ta nuomonė būtų vertinga ir svarbi mums, eiliniams žmonėms.
– Jūs pati esate labai prisirišusi prie Kapčiamiesčio istorijos ir jo žmonių. Ar dėl to nebuvo vidinio konflikto – viena vertus, noras išsaugoti kraštą tokį, koks jis yra, kita vertus, įsitikinimas, kad poligonas Lietuvai reikalingas?
– Išsaugoti kraštą tokį, koks jis yra, neįmanoma. Kuo greičiau tai suvoksime, tuo geriau bus mūsų kraštui. Keičiasi pasaulis, keičiasi aplinkybės. Dalis mūsų kaimų pasikeitė dar iki poligono reikalų. Patys, niekieno neverčiami, didžiąją dalį sodybų pardavėme. Vietoj medinių tėviškės pirkių išdygo modernūs dideli namai su tvoromis ant kelių, kuriais kažkada tėvai bažnyčion ėjo. Nesiimu spręsti, ar tai blogai, ar gerai, juo labiau teisti žmonių, kurie pardavė, išvažiavo, negrįžta. Įvairios aplinkybės, įvairios priežastys. Pagaliau, tai paties žmogaus reikalas, ką jis daro su savo nuosavybe demokratinėje valstybėje. Glumina tik tai, kad kai kurie žmonės, patys pardavę, pamiršę ar net niekada nebuvę ten, kur protėvių miškai ir takai, šiandien manipuliuoja ta tema, slėpdami tikruosius interesus. Ta veidmainystė, aplinkui skleista propaganda, manipuliavimas žmonių jausmais ir protais, aktyvus žinomų Lietuvos veikėjų prieš valstybę įsitraukimas į Kapčiamiesčio reikalus tik patvirtino mano įsitikinimus, padėjo išvengti vidinių konfliktų.
Pasakysiu labai banaliai: kaip ir dauguma žmonių, labiausiai norėčiau, kad niekur pasauly nereikėtų poligonų, nebūtų karų, kad žemėje nebūtų autoritarinių valstybių ar miestų su savo diktatoriais, neapykantos. Deja, pasaulis kitoks. Ir tam, kad išsaugotume, ką turime brangiausio, kartais turime kažko atsisakyti, kažką paaukoti, gal patirti tam tikrus nepatogumus. Kaip ir kiekvienas ryšys, piliečio ryšys su valstybe turi būt abipusis. Ne tik valstybė turi mane, kaip pilietį aprūpinti ir kažką duoti. Aš, kaip pilietis, reikiamu momentu irgi turiu remti savo valstybę.
– Kokie argumentai Jus labiausiai įtikino, kad poligono steigimas yra reikalingas? O kokius poligono priešininkų nuogąstavimus laikote pagrįstais ir vertais rimto atsakymo?
– Kiekvienas, kuris bent kiek domisi situacija pasaulyje, seka įvykių eigą, supranta, kad gyvename ant parako statinės. Manęs nereikėjo įtikinėti, kad turime būti pasirengę sudėtingiausioms situacijoms. Puikiai suprantu, kad mus gali apginti tik profesionalūs kariai, kuriems reikia ruoštis, mokytis. Pasitikiu specialistais ir nesiruošiu aiškinti, kiek kokių poligonų reikia Lietuvai ir kur geriausia vieta jiems įrengti. Suprantu, kad turime skirti tam lėšų ir pastangų, nesitikėti, kad kažkas viską padarys už mus. Nenoriu, kad mano vaikai ir anūkai gyventų tokioje santvarkoje, kurioje man teko gyventi. Ir tai pats didžiausias ir svariausias argumentas.
Visi poligono priešininkų argumentai verti rimto atsakymo, nepaisant to, kiek jie pagrįsti, kiek iš piršto laužti. Žmonės turi teisę žinoti, klausti, būti išgirsti. Žmonės, ypač tie, kurie praranda savo namus, verti itin jautraus ir dėmesingo bendravimo, supratimo. Man atrodo, kad nuo pat pradžių daugiau reikėjo bendrauti su pačiais savininkais. Kalbėti individualiai, apsilankyti tiek kartų, kiek reikalinga, nepradėti nuo masinių aptarinėjimų, kurie baigdavosi be rezultato, tik su pykčio proveržiais, be atsakymų į aktualius klausimus, nelaukti, kol propagandos ir melagienų srautą paleis botai ir visiškai su Kapčiamiesčiu nesusiję, bet labai suinteresuoti asmenys. Tikrai suprantu, jei žmogus nuoširdžiai nuogąstauja dėl poveikio gamtai ar bijo dėl šalia poligono liksiančių gyventi sveikatos ir saugumo. Būtinas kantrus, profesionalus, argumentuotas išaiškinimas, įrodantis, kad nuogąstavimai neturi pagrindo.
– Diskusijose atkreipėte dėmesį ir į socialiniuose tinkluose veikusius netikrus profilius. Kaip juos atpažinote ir kas Jums sukėlė įtarimų?
– Esu susipažinusi ir nemažai skaičiusi apie tai, kaip atpažinti netikrus profilius, domėjausi, pagal kokius algoritmus jie veikia, kaip atpažinti jų elgesio modelius. Prasidėjus poligono įvykiams, jų pasklido visas spiečius, veržėsi į visus Kapčiamiesčio puslapius, nešdami tą pačią žinią beveik tokiais pačiais sakiniais, kodėl poligonas yra tikras blogis. Nelogiškais skaičiais, vos ne per naktį padidėjo kai kurių puslapių sekėjų skaičius. Tikra armija pagalbos, norint sudaryti įspūdį, kad vos ne visa Lietuva yra prieš. Tai buvo ne tik automatizuotos paskyros (botai), veikiantys automatiškai visą parą. Nemažai buvo ir netikrų profilių, valdomų žmonių su išgalvotomis tapatybėmis. Kadangi domiuosi, kas vyksta socialiniuose tinkluose, jau seniai pastebėjau ir nemažai tokių paskyrų, kurios tuo pačiu vardu reiškėsi ir anksčiau komentarų sekcijoje po įrašais kitomis antivalstybinėmis temomis. Atpažinau juos ne tik aš. Apie netikrus profilius Kapčiamiesčio puslapiuose buvo nemažai kalbama ir tos srities specialistų televizijos laidose, aptarinėjama feisbukuose.
– Ar Jus nustebino, kaip greitai vietos bendruomenę gali paveikti socialiniuose tinkluose skleidžiama informacija – tiek tikra, tiek klaidinanti? Ką ši patirtis pasakė apie mūsų gebėjimą kritiškai vertinti informaciją?
– Ne kartą esu sakiusi, kad, deja, didelė dalis žmonių negeba kritiškai vertinti informacijos, užkimba ant paprasto suinteresuotų žmonių jauko, kai šie pasitelkia jautrias temas, manipuliuoja jų jausmais. Manau, dėl to kaltas per mažas domėjimasis, tingėjimas pasiieškoti informacijos, paanalizuoti. Juk tie „pranašai“, skleidžiantys vieną ar kitą žinią nenukrenta iš dangaus čia ir dabar. Įprastai jų veikla yra nuosekli ir tikslinga jau kurį laiką, nepaisant to, kuria tema jie kalba ir veikia. Tereikia pagalvoti, pasistengti suprasti, ar žmogus nuoširdus, ar tik siekia savanaudiškų interesų sau, ar atidirba užsakovui. Tai nėra labai sunku, jei ilgą laiką domiesi, stebi, skaitai, vertini.
– Dėl savo pozicijos sulaukėte ir kritikos iš žemiečių. Kas buvo sunkiausia – pats nepritarimas ar tai, kad kritikavo žmonės, kurių kraštą ir istoriją pati stengiatės išsaugoti?
– Nesakyčiau, kad sulaukiau daug kritikos. Tiesą sakant, gyvai, tiesiogiai niekas nekritikavo mano pozicijos, išskyrus vieną telefono skambutį, kurio metu buvau pavadinta naivia. Neva, naiviai tikiu, kad Kapčiamiestis nebuvo parduotas, niekas niekam nesumokėjo tūkstančių, kad manau, jog poligonas reikalingas ne pinigams „praplauti“, o kitiems svarbiems dalykams. Jei kritika laikytume įžeidžius komentarus socialiniuose tinkluose be argumentų, savo nuomonės pagrindimo, su juokingais epitetais, tada taip – buvo tokių keletas. Manau, kad jie tiesiog neverti dėmesio ir yra ne apie mane, o apie paties komentatoriaus kultūrą. Atvirkščiai, sulaukiau nemažai palaikymo iš žmonių, kurių nuomonė man labai svarbi. Gal nemažai žmonių neišdrįso manęs palaikyti atvirai, viešais komentarais, bet man tai suprantama šioje situacijoje. Taip kad sunku nebuvo. Kad kritika liejosi per kraštus atskiruose poligono priešininkų pokalbiuose man negirdint – net neabejoju. Bet nesu iš tų žmonių, kurie dėlioja savo gyvenimą pagal principą „ką žmonės pasakys“. Taigi – neskaudėjo. Ant nieko nepykstu, niekam nuoskaudos nejaučiu.
– Ar po visų ginčų pasikeitė Jūsų santykis su Kapčiamiesčio bendruomene? Ar įmanoma išlikti bendruomene, kai labai svarbiu klausimu žmonės atsiduria skirtingose barikadų pusėse?
– Niekada nebuvome linkę labai daug bendrauti, susitikus aptarinėti miestelio naujienų. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau, pasilabinam, pasišnekam su artimiausiais kaimynais, jei reikia, pagelbėjam, atsitikus bėdai, ir turim kur kreiptis, jei mums prireikia kokios pagalbos. Po senovei šiltai sveikinamės su kiekvienu sutiktu kraštiečiu. Privačiame bendravime prioritetas visada savo šeimai ar seniems draugams, su kuriais turime bendrų interesų ir pomėgių.
Jeigu kalbėtume apie žmones, kurių tikslai ir darbai, iniciatyvos visiškai neatitinka mano požiūrio – taip, mano santykis pasikeitė. Sutinku, kad žmonės gali turėti skirtingus požiūrio kampus įvairiais klausimais. Tai normalu. Bet esminiai, kertiniai dalykai vis tik turi sutapti. Nemanau, kad gali kažką bendro ir naudingo kartu nuveikti žmonės, kurių moraliniai kompasai rodo į priešingas puses.
Svarbu pabrėžti, kad dėl pastarųjų įvykių nesumažėjo mano meilė savo kraštui ar noras prisidėti kažkuo naudingu ir reikalingu. Man gera būti savo didelėje Kapčiamiesčio krašto paskyros bendruomenėje, išsibarsčiusioje po visą pasaulį, bet mylinčioje ir besidominčioje savo tėviške, jos istorija, žmonėmis. Manau, kad mano darbas yra jiems reikalingas ir įdomus, sekėjų ratas nemažėja, tik auga. Kol matysiu, kad esu reikalinga, dirbsiu šį darbą.
– Jūs manote, kad poligonas Kapčiamiesčiui gali suteikti ir naujų galimybių. Kokias jas matote – darbo vietas, infrastruktūrą, paslaugas, didesnį valstybės dėmesį?
– Taip, gali suteikti naujų galimybių. Pokyčius ir dėmesį matome jau dabar. Gražėja miestelio gatvės, nors turbūt visi pamena, kaip buvo bandoma įteigti, kad tai tik pažadai. Manau, kad atsiras naujų darbo vietų, daugiau judėjimo, gyvybės, vietų, kur tikrai gali rinktis ir leisti laisvalaikį žmonės, galimybių versliems žmonėms. Laikas parodys, kaip bus iš tikrųjų, bet aš į ateitį žiūriu pozityviai.
– Jeigu po daugelio metų kas nors vartytų Jūsų sukauptą Kapčiamiesčio fotografijų archyvą ir skaitytų šio laikotarpio istoriją, kokį Kapčiamiestį norėtumėte, kad jis pamatytų?
– Norėčiau, kad ateities žmonės pamatytų tikrą, nepagražintą istoriją. Gerai, kad dabar tikrovę liudija begalės nuotraukų, straipsnių, įrašų, komentarų. Sunku būtų kažką sumeluoti, esant tiek akivaizdžios medžiagos. Tegul vertina iš savo laikmečio perspektyvos ir sprendžia, kas buvo teisus. Visus atsakymus duos laikas ir vėliau vyksiantys įvykiai.
– O ką pati norėtumėte palikti Kapčiamiesčiui – ne materialaus, bet kaip savo indėlį į šio krašto atmintį ir ateitį?
– Aš pasirinkau savo indėlį gimtinei – surinkti į krūvą nuotraukas ir istorijas, prisiminimus, sudėlioti šalia nuotraukų painias giminių linijas, paskatinti domėtis šiais dalykais, burti po pasaulį pasklidusius žmones, skatinti bendrauti, dalintis, ieškoti sąlyčio taškų. Manau, tai visai nemažas įsipareigojimas, užimantis daug mano laisvalaikio. Darbų tikrai nepritrūks visam laikui, kuris man dar skirtas.
