Apie tautiškumą mėgstame kalbėti per šventes, apie pilietiškumą – artėjant rinkimams, o apie bendruomenės stiprybę – ištikus nelaimei. Tačiau ar šios vertybės iš tiesų yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis? Ar jaučiamės atsakingi už tai, kas vyksta šalia mūsų, ar vis dar tikimės, kad svarbiausius sprendimus priims kiti, o prireikus pagalbą suteiks kažkas kitas?
Lenkijos lietuviams pilietiškumas turi savitą prasmę. Tai atsakomybė už valstybę, kurioje gyvenama, ir rūpestis savo tautinės bendruomenės ateitimi. Išsaugoti kalbą, kultūrą ir tradicijas svarbu, tačiau ne mažiau reikšminga dalyvauti visuomenės gyvenime, padėti kaimynui ir gebėti veikti drauge, kai įprasta kasdienybė netikėtai pasikeičia.
Punsko krašto patirtis leidžia pažvelgti į pilietiškumą ne kaip į gražią sąvoką, o kaip į kasdienį išbandymą: ką iš tikrųjų darome dėl savo valstybės, bendruomenės ir vieni kitų?
Dvi tapatybės – viena atsakomybė
Pilietiškumas dažnai siejamas su dalyvavimu rinkimuose, įstatymų laikymusi, pagarba valstybei ir jos institucijoms. Tačiau tautinės mažumos bendruomenėje ši sąvoka apima ir atsakomybę už savo kalbos, kultūros, švietimo, tradicijų bei istorinės atminties išsaugojimą.
Šios dvi atsakomybės viena kitai neprieštarauja. Žmogus gali būti atsakingas Lenkijos pilietis ir kartu aktyviai puoselėti lietuviškumą. Jis gali dalyvauti vietos savivaldos gyvenime, rūpintis, kad jo vaikai bei vaikaičiai išsaugotų lietuvių kalbą.
Vis dėlto pilietiškumas nėra vien tai, ką žmogus jaučia, ar kuo save laiko. Jis atsiskleidžia per veiksmus: ar dalyvaujame priimant sprendimus, ar prisiimame atsakomybę už bendrus reikalus, ar gebame susitelkti kilus sunkumams, ar esame pasirengę ne tik prašyti pagalbos, bet ir patys ją suteikti?
Šie klausimai ypač svarbūs mažoms pasienio bendruomenėms, kurių gyvybingumas priklauso nuo žmonių tarpusavio ryšių, visuomeninio aktyvumo ir gebėjimo bendradarbiauti.
Apie tai, kaip pilietiškumas reiškiasi Punsko krašte, kalbėjomės su Punsko valsčiaus viršaičiu Vytautu Liškausku ir valsčiaus sekretoriumi, ilgamečiu savanorių ugniagesių vadovu Jonu Vaičiuliu.
Rinkimai – demokratijos pagrindas, bet ne visa pilietiškumo esmė
Dalyvavimas rinkimuose – vienas aiškiausių pilietinio aktyvumo rodiklių. Balsuodami žmonės išreiškia savo nuomonę, renkasi atstovus ir prisideda prie valstybės bei vietos savivaldos ateities kūrimo.
Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas apgailestauja, kad Punsko ir Seinų krašte rinkėjų aktyvumas nėra toks didelis, kokio norėtųsi. Jo pateikiamais duomenimis, per Lenkijos Seimo rinkimus balsuoti ateina maždaug 43 procentai rinkėjų ar net mažiau, o didžiausias aktyvumas, jo teigimu, siekė apie 56 procentus. Savivaldybių rinkimuose dalyvauja maždaug pusė rinkėjų.
„Norėčiau, kad rinkimuose dalyvautų 70–80 procentų rinkėjų“, – sako viršaitis.
Vietos valdžia primena gyventojams apie rinkimus, teikia informaciją ir stengiasi sudaryti sąlygas balsuoti tiems, kurie dėl sveikatos ar kitų priežasčių negali patys atvykti į rinkimų apylinkę.
Kodėl dalis žmonių lieka nuošalyje? Vieni neranda sau priimtino kandidato, kiti mano, kad jų balsas nieko nepakeis. Pasitaiko ir abejingumo.
Tačiau demokratija negali būti patikėta vien aktyviausiai visuomenės daliai. Jei žmogus nesidomi bendrais reikalais ir nedalyvauja priimant sprendimus, jo galimybės daryti įtaką aplinkai mažėja.
Kita vertus, balsavimas – tik viena pilietiškumo forma. Ne mažiau svarbu domėtis vietos problemomis, dalyvauti bendruomenės veikloje, siūlyti sprendimus ir prireikus patiems imtis iniciatyvos. Pilietiškumas prasideda ne tik rinkimų apylinkėje ir tikrai nesibaigia išėjus iš jos. Tai nuolatinis santykis su valstybe, savo kraštu ir kitais žmonėmis.
Lietuviškumo išsaugojimas – atsakomybė už ateitį
Lenkijos lietuvių bendruomenėje pilietiškumas reiškia ir rūpestį lietuvių kalbos bei kultūros tęstinumu. Kalbos, kultūros ir tradicijų puoselėjimas nėra vien praeities saugojimas. Tai sprendimas, kokią bendruomenę norime perduoti ateities kartoms.
Ši atsakomybė tenka ne tik mokykloms ar kultūros įstaigoms. Ji prasideda šeimoje – kasdien bendraujant lietuviškai, skaitant knygas, domintis savo krašto istorija ir dalyvaujant kultūriniame gyvenime. Ją prisiima mokytojai, kultūros darbuotojai, visuomeninių organizacijų nariai, leidėjai ir visi, kurie savo laiku bei darbu prisideda prie lietuviškos aplinkos išsaugojimo.
Vytautas Liškauskas tautinį pilietiškumą pirmiausia sieja su lietuvių kalbos, kultūros ir tradicijų puoselėjimu. Vis dėlto jis pastebi, kad žmonės kartais pasiduoda įvairioms įtakoms, pernelyg susitelkia į kasdienius rūpesčius ir ne visada įvertina, kas svarbu ateičiai.
Taigi kyla klausimas: ar tautinės bendruomenės gyvybingumą užtikrina vien tradicijų kartojimas, ar gebame jas perduoti taip, kad jos būtų prasmingos ir jaunajai kartai?
Išsaugoti lietuviškumą reiškia ne tik rengti šventes ar minėti istorines datas. Tam reikia gyvybingų mokyklų, veikiančių organizacijų, jaunų žmonių iniciatyvų, lietuviškos spaudos ir knygų, galimybių kurti bei bendrauti savo kalba.
Tautinė tapatybė nėra uždara erdvė, kurioje būtina atsiriboti nuo kitų. Priešingai, tvirta tapatybė leidžia drąsiau dalyvauti platesniame visuomenės gyvenime, bendradarbiauti su kitų tautybių žmonėmis ir prisidėti prie bendros gerovės.
Taigi lietuviškumo išsaugojimas ir atsakomybė už Lenkijos valstybę gali vienas kitą sustiprinti. Aktyvi tautinė bendruomenė nėra kliūtis pilietiškumui – ji gali būti viena iš jo atramų.
Bendruomenės stiprybė matuojama darbais
Apie bendruomeniškumą dažniausiai kalbame per šventes ir renginius. Tačiau tikroji jo vertė atsiskleidžia kasdienybėje: kai kaimyną ištinka nelaimė, kai reikia pasirūpinti kitu žmogumi arba kai bendram darbui būtina skirti laiko ir pastangų.
Pasak Vytauto Liškausko, Punsko ir Seinų krašte solidarumo pavyzdžių netrūksta. Kai viename kaime iš dalies apdegė gyvenamasis namas, į pagalbą atėjo vietos gyventojai. Pagalba kaimynams išlieka svarbi ir per laidotuves: pirmiausia padeda artimiausi žmonės, vėliau prisideda giminės. Gyventojai aukoja kraujo ligoniams, tvarko aplinką, sodina medelius, prižiūri kryžius, dalyvauja kaimo šeimininkių būrelių ir visuomeninių organizacijų veikloje. Dažnai tai tylūs darbai, atliekami be atlygio ir nesitikint padėkos.
Vis dėlto bendruomenės stiprybė turi ir kitą pusę. Kiek žmonių iš tiesų įsitraukia į bendrą veiklą? Ar atsakomybę pasidalija daugelis, ar didžioji našta tenka nedidelei aktyvių žmonių grupei?
Mažoje vietovėje vieno iniciatyvaus žmogaus indėlis gali būti itin reikšmingas. Tačiau jeigu nuo kelių žmonių priklauso organizacijų veikla, kultūriniai renginiai ir savanorystė, ilgainiui iškyla veiklos tęstinumo problema. Todėl bendruomenės stiprumą reikėtų vertinti ne tik pagal tai, kiek aktyvių žmonių ji turi šiandien, bet ir pagal gebėjimą įtraukti naujus narius, perduoti patirtį jaunimui ir pasidalyti atsakomybe.
Solidarumas tampa ilgalaike bendruomenės jėga tada, kai jis nėra vien spontaniška reakcija į nelaimę, bet ir kasdien puoselėjama vertybė.
Pagalba Ukrainai – solidarumo išbandymas
Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, daugeliui bendruomenių teko atsakyti į klausimą, ar jos gebės ne tik išreikšti palaikymą, bet ir suteikti konkrečią pagalbą.
Punsko valsčiaus gyventojai rinko maistą, drabužius ir kitus būtinus daiktus, priėmė ukrainiečius į savo namus, dalyvavo labdaros koncertuose ir mitinguose. Pasak Vytauto Liškausko, krašto žmonės padėjo tiek, kiek galėjo ir kiek tuo metu reikėjo.
Ši patirtis atskleidžia svarbią pilietiškumo savybę – gebėjimą peržengti savo kasdienio gyvenimo ribas ir atsiliepti į kitų žmonių nelaimę. Pagalba Ukrainai buvo ne tik materialinė parama, bet ir moralinis apsisprendimas, solidarumas su žmonėmis, kurių gyvenimus sukrėtė karas.
Viršaitis pastebi, kad pasitaiko žmonių, kurie pasiduoda propagandai ar prieš ukrainiečius nukreiptiems populistiniams šūkiams. Vis dėlto, jo vertinimu, tokios nuotaikos Punsko valsčiuje nėra vyraujančios.
Krizės metu visuomenę veikia ne tik fiziniai pavojai ar materialinių išteklių trūkumas. Ne mažiau svarbu, ar žmonės geba kritiškai vertinti informaciją, atpažinti manipuliacijas ir išsaugoti solidarumą. Atsparumas nereiškia, kad bendruomenėje niekada nekyla nesutarimų. Jis reiškia gebėjimą išlaikyti bendrą atsakomybę net tada, kai visuomenėje atsiranda skirtingų nuomonių, baimių ar išorinio poveikio.
Kai tradicijos tampa jautriu klausimu
Bendruomenės vienybė nėra savaime suprantama. Bendros tradicijos gali žmones telkti, tačiau nesutarimai dėl jų puoselėjimo kartais tampa ir susiskaldymo priežastimi.
Vytautas Liškauskas atkreipia dėmesį į parapijoje kilusius klausimus dėl tradicijų ir lietuviškų pamaldų. Jis pabrėžia nenorintis vertinti klebono sprendimų, nežinodamas visų aplinkybių, tačiau mano, kad žmonių lūkesčiai turi būti išgirsti.
„Mes esame žmonėms, o ne žmonės mums“, – sako viršaitis, kalbėdamas apie atsakomybę einant pareigas.
Ši mintis tinka ne vien vietos valdžiai ar dvasininkams. Ji atskleidžia platesnį bendruomeninio gyvenimo principą: institucijos ir organizacijos privalo tarnauti žmonėms, o tarnautojai ir pareigūnai, priimdami sprendimus, turėtų atsižvelgti į bendruomenės poreikius.
Kai dėl tradicijų ar kitų jautrių klausimų žmonės ima vieni kitus laikyti priešininkais, nukenčia ne tik tarpusavio santykiai. Silpnėja pasitikėjimas, mažėja noras dalyvauti bendroje veikloje, o dalis žmonių gali apskritai pasitraukti iš bendruomenės gyvenimo.
Todėl pilietiškumas reiškia ir gebėjimą kalbėtis, išklausyti kitą, pripažinti problemą bei ieškoti sprendimo. Tai ypač svarbu tautinei mažumai, kuriai bendri kultūros, švietimo ir visuomeniniai ryšiai yra reikšminga tapatybės išsaugojimo sąlyga. Bendruomenės vienybė neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas visiems mąstyti vienodai. Tvirta bendruomenė yra ta, kuri geba spręsti nesutarimus negriaudama tarpusavio pasitikėjimo.
Jeigu bendruomenė geba susitelkti kilus gaisrui ar kitai nelaimei, ar ji pasirengusi ir didesnio masto krizei?
Pasienio savivaldybėms tenka galvoti ne tik apie kasdienius rūpesčius, bet ir apie galimus elektros tiekimo sutrikimus, ekstremaliuosius įvykius, gyventojų evakuaciją ar didesnius pabėgėlių srautus. Pasirengimas negali būti grindžiamas vien įsitikinimu, kad prireikus žmonės susitars. Reikia konkrečių veiksmų planų, aiškaus atsakomybių pasidalijimo, reikiamų priemonių, mokymų ir patikimos informacijos.
Vytautas Liškauskas pripažįsta, kad gyventojų pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms dar nėra toks, kokio norėtųsi. Mokymuose kartais dalyvauja vos penki ar šeši žmonės. Informacija visuomenei prieinama, tačiau susidomėjimas nedidelis.
Šis pavyzdys atskleidžia atotrūkį tarp supratimo, kad pasirengimas būtinas, ir realaus noro tam skirti laiko. Žmonės gali manyti, kad ekstremalioji situacija juos aplenks arba kad nelaimės atveju viskuo pasirūpins tarnybos. Tačiau krizės pradžioje daug kas priklauso ir nuo pačių gyventojų gebėjimo tinkamai reaguoti. Svarbu žinoti, kaip elgtis nutrūkus elektros tiekimui, kur ieškoti patikimos informacijos, kaip susisiekti su artimaisiais ir padėti vyresnio amžiaus ar judėjimo sunkumų turintiems žmonėms. Ne mažiau svarbu suprasti, kad panika, gandai ir nepatikrintos žinios gali apsunkinti tarnybų darbą.
Lenkijos gyventojams buvo išplatintas oficialus vadovas, kuriame pateikiama informacija apie elgesį ekstremaliosiomis situacijomis. Tačiau vien perskaityti rekomendacijas nepakanka – svarbu jas suprasti ir prireikus gebėti pritaikyti praktiškai. Kitaip tariant, pasirengimas krizėms yra ne tik institucijų, bet ir kiekvieno gyventojo atsakomybė.
Slėptuvės, vanduo ir elektra: pasirengimo praktika
Punsko valsčiuje šiuo metu nėra tikrų slėptuvių, kurios būtų skirtos apsaugoti gyventojus nuo didelio masto raketų smūgių. Kaip aiškina viršaitis, jų įrengimas pareikalautų didelių investicijų. Jo vertinimu, slėptuvė, kurioje tilptų apie 200 žmonių, galėtų kainuoti maždaug 5,2 milijono zlotų. Tačiau statyba būtų tik pradžia. Tokį objektą reikėtų nuolat prižiūrėti, aprūpinti būtinomis priemonėmis, užtikrinti jo parengtį ir numatyti, kaip nelaimės metu žmonės galėtų į jį patekti.
Dabar Punske numatyta dvylika vietų, kuriose gyventojai galėtų laikinai pasislėpti, tačiau jos nėra tikros slėptuvės. Tokiose vietose taip pat reikėtų pasirūpinti vandeniu ir minimaliomis maisto atsargomis. Gyventojai turėtų patys pasirengti būtiniausių atsargų ir žinoti, kur galėtų ieškoti prieglobsčio.
Savivaldybė ieško galimybių įsigyti elektros generatorių, vandens talpyklų ir kitos įrangos, kuri būtų naudinga ne tik karo, bet ir taikos metu. Nutrūkus elektros tiekimui, tokios priemonės galėtų padėti užtikrinti gyventojams būtiniausias paslaugas.
Punsko vandens tiekimo įrenginiai jau turi generatorius. Taip pat svarstoma galimybė įrengti saulės energijos kaupimo sistemas, kurios leistų užtikrinti elektros tiekimą sutrikimų metu.
Šie sprendimai rodo, kad civilinė sauga – tai ne vien slėptuvės ar specialioji įranga. Ne mažiau svarbu užtikrinti gyvybiškai svarbių paslaugų tęstinumą, iš anksto apgalvoti galimus sutrikimus ir pasirūpinti pažeidžiamiausiais gyventojais.
Kartu lieka platesnis klausimas: ar pasienio savivaldybės gauna pakankamai informacijos apie savo vaidmenį galimos didesnės krizės atveju?
Viršaitis atkreipia dėmesį į neapibrėžtumą, susijusį su galimais pabėgėlių srautais iš Baltijos šalių. Savivaldybėms svarbu iš anksto žinoti, kur žmonės būtų priimami, kaip būtų organizuojamas transportas ir kur būtų kaupiamos maisto bei vandens atsargos. Jo nuomone, pasienio savivaldybėms būtina glaudžiau bendradarbiauti ir kartu ruoštis galimoms krizėms. Vietos valdžiai reikia aiškių užduočių ir konkrečių veiksmų planų, net jeigu dalis su saugumu susijusios informacijos negali būti viešinama.
Pasirengimas turi apimti ne tik technines priemones, bet ir institucijų tarpusavio ryšius. Net geriausia įranga bus mažai naudinga, jei nelaimės metu nebus aišku, kas priima sprendimus, koordinuoja pagalbą ir informuoja gyventojus.
Savanoriai ugniagesiai – bendruomenės atsparumo atrama
Ypatingą vaidmenį ekstremaliosioms situacijoms pasirengusioje bendruomenėje atlieka savanoriai ugniagesiai. Jų veikla rodo, kaip pilietinė atsakomybė virsta konkrečia pagalba.
Punsko valsčiaus sekretorius ir ilgametis savanorių ugniagesių vadovas Jonas Vaičiulis pasakoja, kad komandai priklauso apie 50 savanorių. Iš jų 16 yra tinkamai apmokyti, aprūpinti specialia apranga ir turi gelbėjimo darbuose dalyvauti leidžiančius sveikatos pažymėjimus.
Ugniagesių veikla neapsiriboja gaisrų gesinimu. Jie teikia pirmąją pagalbą, dalyvauja likviduojant kelių eismo įvykių padarinius, išsiurbia vandenį iš užlietų patalpų, gelbsti gyvūnus ir padeda spręsti kitas problemas. Jų darbas reikalauja ne tik geranoriškumo, bet ir žinių, drausmės, fizinio pasirengimo bei gebėjimo veikti stresinėmis aplinkybėmis.
Punsko ugniagesiai dalyvavo specialiuose mokymuose, surengtuose įgyvendinant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo projektus kartu su Kauno rajonu. Pratybose dalyvavo Punsko, kaimyninių savivaldybių ir Kauno rajono savanorių ugniagesių komandos. Jų metu buvo imituojamas gaisras mokykloje ir mokinių evakuacija, taip pat mokytasi likviduoti kelių eismo įvykio padarinius. Pratybos leido praktiškai išbandyti, kaip organizuoti žmonių evakuaciją, paskirstyti atsakomybes ir koordinuoti skirtingų tarnybų veiksmus.
Tokie mokymai svarbūs ne vien dėl techninių įgūdžių. Jie stiprina tarpusavio pasitikėjimą, leidžia iš anksto susipažinti su kitų tarnybų darbu ir geriau suprasti, kaip veikti kartu, kai laiko sprendimams lieka nedaug.
Ateityje numatoma daugiau dėmesio skirti bendradarbiavimui su valstybiniais ugniagesiais ir mokyklų saugumui. Planuojamos bendros pratybos, kuriose dalyvaus savanoriai ugniagesiai, valstybinės tarnybos ir savivaldybės mokyklos.
Pasitikėjimas – nematoma infrastruktūra
Kalbant apie bendruomenės atsparumą dažniausiai minimos slėptuvės, generatoriai, vandens atsargos, specialioji technika ir gelbėjimo tarnybos. Visa tai būtina. Tačiau yra dar vienas išteklius, kurio neįmanoma greitai nupirkti ar pastatyti – žmonių tarpusavio pasitikėjimas.
Ar gyventojai žino, į ką kreiptis ištikus nelaimei? Ar pasitiki vietos valdžia ir tarnybomis? Ar geba bendradarbiauti su kaimynais, net jei skiriasi jų pažiūros, tautybė ar kalba? Ar informacija pasiekia tuos, kurie gyvena vieni arba turi mažiau galimybių naudotis šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis?
Krizės metu šie klausimai tampa labai konkretūs. Bendruomenėje, kurioje žmonės vieni kitus pažįsta, lengviau pastebėti, kam reikia pagalbos, perduoti informaciją ir sutelkti savanorius. Tačiau vien pažinties nepakanka. Būtina iš anksto susitarti, kaip elgtis, ir suprasti, kad gerų ketinimų gali neužtekti.
Čia susijungia visi pilietiškumo lygmenys. Atsakomybė už valstybę skatina laikytis bendrų taisyklių ir bendradarbiauti su institucijomis. Tautinė tapatybė palaiko kalbinius bei kultūrinius ryšius, o kasdienis bendruomeniškumas padeda šiuos ryšius paversti konkrečiais veiksmais. Atsparumas – tai ne tik gebėjimas atlaikyti išorinę grėsmę. Tai ir gebėjimas išsaugoti bendruomenės gyvybingumą, kai kyla vidinių nesutarimų, trūksta savanorių arba vieniems tenka pernelyg didelė atsakomybės našta.
Pasienis – ne tik valstybės pakraštys
Punsko krašto patirtis leidžia plačiau pažvelgti į pasienio vietovių vaidmenį. Pasienis dažnai suvokiamas kaip geografinis valstybės pakraštys, tačiau čia susitinka skirtingos kalbos, kultūros, institucijos ir bendradarbiavimo galimybės.
Lietuvos ir Lenkijos savivaldybių, mokyklų, kultūros įstaigų bei savanoriškų organizacijų ryšiai svarbūs ne tik kultūriniams mainams, bet ir praktiniam pasirengimui krizėms. Bendri projektai, mokymai ir pratybos leidžia dalytis patirtimi, pažinti vieniems kitų veiklos principus ir kurti ryšius, kurie gali praversti prireikus skubios pagalbos.
Pasienio savivaldybėms taip pat svarbu gauti aiškią informaciją apie jų vaidmenį valstybės saugumo ir civilinės saugos planuose. Vietos valdžia geriausiai pažįsta savo gyventojus, infrastruktūrą ir teritoriją, todėl jos įtraukimas į pasirengimą nėra vien formalumas.
Pasienio vietovė gali būti ne tik valstybės pakraštys, bet ir svarbi bendradarbiavimo erdvė, kurioje kuriami praktiniai ryšiai tarp žmonių ir institucijų abipus sienos.
Pilietiškumas prasideda kasdienybėje
Punsko krašto patirtis leidžia daryti vieną svarbią išvadą: bendruomenės stiprybės neįmanoma išmatuoti vienu rodikliu – rinkėjų aktyvumo procentais, savanorių skaičiumi ar įsigytos įrangos kiekiu. Ją lemia keli tarpusavyje susiję dalykai: žmonių noras dalyvauti, gebėjimas bendradarbiauti, institucijų pasirengimas, tarpusavio pasitikėjimas ir atsakomybės perdavimas ateities kartoms.
Punsko valsčiuje netrūksta solidarumo pavyzdžių: žmonės padeda nelaimės ištiktiems kaimynams, remia Ukrainą, dalyvauja visuomeninėje veikloje, savanoriauja. Tačiau lieka ir neišspręstų klausimų. Rinkėjų aktyvumas galėtų būti didesnis, gyventojai vangiai dalyvauja pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms mokymuose, o civilinei saugai reikalingas priemones ir veiksmų planus dar reikia tobulinti. Šie faktai neturėtų būti vertinami vien kaip trūkumų sąrašas. Jie parodo, kur bendruomenė jau turi tvirtą pagrindą ir kur dar būtinas nuoseklus darbas.
Pilietiškumo ugdymas neturėtų apsiriboti raginimais dalyvauti rinkimuose ar pasirūpinti atsargomis galimos krizės atveju. Tai turi būti kasdienio gyvenimo dalis – šeimoje, mokykloje, kultūros organizacijose, savanorystėje ir vietos savivaldoje. Svarbu ne tik tikėtis, kad nelaimės atveju žmonės susitelks, bet ir sudaryti sąlygas jiems mokytis veikti kartu. Ne tik džiaugtis aktyviais savanoriais, bet ir ugdyti naują jų kartą. Ne tik puoselėti lietuviškas tradicijas, bet ir padėti jaunimui suprasti, kad jų tęstinumas priklauso nuo šiandien priimamų sprendimų.
Lenkijos lietuvių pilietiškumą galima suprasti kaip trijų atsakomybių jungtį: už valstybę, kurioje gyvename, už tautinę bendruomenę, kuriai priklausome, ir už žmones, su kuriais dalijamės kasdieniu gyvenimu. Šios atsakomybės viena kitą papildo ir kartu kuria bendruomenės atsparumą.
Galiausiai pilietiškumas prasideda nuo paprasto klausimo: ką galiu padaryti dėl kitų ir dėl savo krašto? Kartais atsakymas – balsas rinkimuose, kartais – išsaugota lietuviška knyga, savanorystei praleista valanda, pagalba kaimynui ar dalyvavimas mokymuose. Iš tokių veiksmų susideda bendruomenės gebėjimas ne tik išlikti, bet ir kurti ateitį. Tikrasis atsparumas prasideda gerokai anksčiau, negu paskelbiamas pavojus. Jis prasideda nuo žmonių, kurie vieni kitais pasitiki ir yra pasirengę prisiimti atsakomybę.
