Daina Čiginskienė
Kapčiamiesčio poligono istorija parodė, kaip neaiškumas, informacijos trūkumas ir visuomenėje sklindančios žinios gali įaudrinti net nedidelę bendruomenę. Prieš planus steigti poligoną kilusios diskusijos, gyventojų protestai ir įtampa tapo vienu ryškiausių pastarojo meto pavyzdžių regione, kaip jautrus klausimas gali virsti visuotiniu nerimu. Vėliau aistros aprimo, tačiau ši istorija atskleidė, kokią reikšmę turi tai, kokią informaciją žmonės gauna, kuo tiki ir kaip reaguoja į nežinomybę.
Kai trūksta aiškių atsakymų, jų vietą neretai užima prielaidos, nuogirdos ir baimės. Viena žinia perduodama kitam, socialiniuose tinkluose atsiranda vis daugiau komentarų, o diskusija gali greitai peraugti į konfliktą. Kartais tikroji situacija paaiškėja tik vėliau, tačiau dalis visuomenės jau būna susidariusi tvirtą nuomonę.
Tačiau šįkart kalbėsime ne apie Kapčiamiestį. Žvilgsnį kreipiame į Alytaus miestą ir rajoną, kur bendruomenių kasdienybėje taip pat netrūksta gandų, nepasitikėjimo ir socialiniuose tinkluose kylančių audrų.
Apie tai, kaip nepatikrinta informacija supriešina žmones, kodėl net geri darbai kartais sulaukia daugiau kritikos nei padėkos ir kaip išsaugoti žmogiškumą nuolatiniame negatyvo sraute, kalbamės su kunigu Mariumi Talučiu ir Alytaus seniūnijos seniūnu Kęstučiu Tumynu.
Viena žinia – trys dienos aiškinimosi
Gandai nėra naujas reiškinys. Anksčiau jie keliaudavo iš lūpų į lūpas, o šiandien pakanka vieno įrašo socialiniuose tinkluose, kad žinia per trumpą laiką pasiektų daugybę žmonių. Informacija dar gali būti nepatikrinta, aplinkybės – neaiškios, tačiau komentarai jau liejasi, o nuomonės formuojasi.
Seniūnas K. Tumynas su tokiais atvejais susiduria dažnai. Jis prisimena situaciją netoli Miklusėnų, kai pasklido kalbos apie planuojamą statyti degalinę. Socialiniuose tinkluose kilo didelis sujudimas, gyventojai reiškė baimę ir nepasitenkinimą, rašė skundus savivaldybei, žiniasklaidai, nors kiti gyventojai nekurstė aistrų, o ramiai išsiaiškino, jog objektas jau buvo numatytas planuose, įvykę vieši svarstymai.
Pasak seniūno, kol pavyksta išsiaiškinti aplinkybes ir suvaldyti kilusį sujudimą, gali praeiti maždaug trys dienos. Tačiau net ir tuomet problema nebūtinai išsprendžiama.
„Kol išaiškinama tiesa ir suvaldomas „šaršalas“, praeina apie trys dienas“, – savo patirtį apibendrina seniūnas.
Jo teigimu, viena sunkiausių užduočių – pasiekti tuos, kurie jau susidarė neigiamą nuomonę. Oficialūs paaiškinimai paskelbiami, tačiau dalis žmonių jų neperskaito arba į juos nebereaguoja. Pirminė emocija lieka, o kartu su ja – ir įtarimas.
Seniūnui pačiam yra tekę susidurti su klaidingais kaltinimais, pavyzdžiui, dėl kelio asfaltavimo į jo sodybą. Jis turėjo kelio gerinimo darbų sąskaitas, o šmeižikui teko aiškintis policijai.
„Kad ir kokią storą odą užsiaugini, tačiau visiškai nekreipti dėmesio negalima. Nes yra kategorija žmonių, kurie sako, kad visi seniūnai, valstybės tarnautojai tik kavą geria, populiarios frazės – visi tinginiai, vagys. Bet kartais reikia užkirsti kelią tokioms kalboms, nes jos kursto visuotinai blogą nuotaiką ir žemina reputaciją“, – sako seniūnas.
Kai gandas įgauna absurdišką pavidalą
Kunigas Marius Talutis taip pat yra girdėję istorijų, kurios šiandien galėtų atrodyti net komiškos, jei nebūtų susijusios su realių žmonių reputacija.
Vienoje parapijoje buvo kalbama, esą jo kolega klebonas už parapijiečių paaukotus pinigus broliui nupirko kombainą. Vėliau paaiškėjo, kad kunigas išvis neturi brolio.
Kitu atveju, dengiant bažnyčios stogą, pasklido įtarimai, kad panašia danga slapta dengiamas ir M. Talučio pažįstamo kunigo tėviškės tvartas. „Kai kurios parapijietės net nuvažiavo į sodybą savo akimis įsitikinti, ar gandas teisingas. Ir buvo netiesa. Šios dvi istorijos skirtingos, tačiau jų mechanizmas panašus: pirmiausia atsiranda įtarimas, tada jis perduodamas kitiems, o tik vėliau – jeigu apskritai – ieškoma faktų“, – sako klebonas.
Kunigas primena vaizdingą palyginimą apie plunksnų pagalvę. Jei prieš stiprų vėją ją išdraskysi ir plunksnas paleisi į orą, vėliau visų jų nebesurinksi. Taip nutinka ir su gandais – net paneigus klaidingą informaciją, jos pėdsakai gali likti žmonių atmintyje.
„Neatsakingai paskleista žinia gali pakenkti reputacijai, santykiams ir pasitikėjimui bendruomenėje. O kai gandas įsitvirtina žmonių sąmonėje, vien oficialaus paaiškinimo kartais nebepakanka“.
„Nieks nevalo kelių“ – ir jau susiburia nepatenkintųjų choras
Neigiamų komentarų seniūnas K. Tumynas sulaukia ne tik dėl didesnių projektų ar planuojamų objektų. Kartais užtenka kasdieniškos situacijos.
Žiemą socialiniuose tinkluose pasirodžiusi frazė „nieks nevalo kelių“ gali akimirksniu sulaukti palaikančių komentarų. Tačiau realybė būna sudėtingesnė: galbūt nespėta nuvalyti vieno konkretaus keliuko, nors kiti keliai jau sutvarkyti.
K. Tumynas pastebi, kad kartais garsiausiai piktinasi žmonės, kurie patys tuo keliu nei eina, nei važiuoja. Vieno žmogaus pastaba greitai tampa bendru nepasitenkinimu, nors ne visi komentatoriai žino tikrąją situaciją.
Panašiai nutinka ir kalbant apie renginius. Vieni rašo, kad seniūnijoje nieko nevyksta, kiti skundžiasi, jog šventės skirtos tik pensininkams. Tačiau, kaip pastebi seniūnas, dalis kritikuojančiųjų patys renginiuose nedalyvauja.
„Kai kurie lietuviai labai mėgsta valgyti kitą lietuvį“ – taip šį įprotį apibūdina K. Tumynas.
Anot pašnekovo, nuolatinis negatyvas veikia ir tuos, kurie stengiasi ką nors padaryti dėl bendruomenės. Kai kiekviena iniciatyva sutinkama įtarumu ar pašaipa, aktyviems žmonėms ilgainiui ima stigti motyvacijos.
Seniūnas atkreipia dėmesį, kad padėkos už atliktus darbus sulaukiama retai. Vis dėlto tokių pavyzdžių pasitaiko. Jis prisimena Miklusėnuose gyventojų išsakytą padėką už papildomai nušienautą valstybinės žemės sklypą ir pagalbą žmogui, likusiam be pastogės, patenkant į globos namus.
„Seniūnui išgirsti padėką – tikras stebuklas. Bet ir už tai ačiū. Mūsų toks darbas, jau seniai susitaikiau su viskuo, stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai“.
Socialiniai tinklai – ir pagalba, ir konfliktų aikštelė
Socialiniai tinklai suteikė galimybę gyventojams greitai gauti informaciją, užduoti klausimus, pranešti apie problemas ir telktis bendriems darbams. Tačiau jie kartu sukūrė erdvę, kurioje emocinga reakcija dažnai aplenkia faktų patikrinimą.
Kunigas M. Talutis atkreipia dėmesį, kad technologijos pačios savaime nėra nei geros, nei blogos. Jų poveikis priklauso nuo žmogaus pasirinkimo. Šią mintį jis iliustruoja paprasta lazdos analogija: ja galima nusikratyti vaisių nuo medžio, bet galima ir uždrožti kitam per nugarą.
Šiandien prie įprastų gandų prisideda ir dirbtinio intelekto kuriami vaizdai. Kunigas pasakoja apie Šv. Liudviko ir Nemunaičio bažnyčią, kurios skaitmeninėje reklamoje ir socialiniuose tinkluose buvo pavaizduotos įspūdingais vaizdo efektais bei fantastiniu naktiniu apšvietimu. Tokie vaizdai gali įkvėpti kūrybai, tačiau kartu suklaidinti tuos, kurie nesupranta, kad mato ne tikrovę, o skaitmeninę vizualizaciją.
Todėl svarbu tikrinti ne tik tekstus, bet ir vaizdus. Nuotrauka nebūtinai įrodo, kad įvykis vyko būtent taip, o įtaigus įrašas dar nereiškia, kad jame pateikti faktai teisingi.
Pasak kunigo, prieš dalijantis informacija verta stabtelėti ir pagalvoti, ar ji tikra, ar nebus pakenkta kitam žmogui. Juk vienas neapgalvotas paspaudimas gali prisidėti prie konflikto, kurio vėliau nepavyks greitai išspręsti.
Kritikuoti galima, bet svarbu, kaip tai darome
Nei seniūnas, nei kunigas nesako, kad visuomenė turi tylėti ar nekritikuoti. Gyventojų klausimai, pastabos ir reikalavimas atsiskaityti už priimtus sprendimus yra svarbi bendruomenės gyvenimo dalis.
Tačiau kritika ir nepagrįstas kaltinimas – ne tas pats. Konstruktyvi kritika remiasi faktais, padeda išsiaiškinti problemas ir ieškoti sprendimų. O įžeidimai, gandai ir asmeniškumai dažnai tik didina priešpriešą.
K. Tumynas sako, kad, norint atlaikyti nuolatinį neigiamą spaudimą, reikia užsiauginti storą odą ir išlikti sąžiningam prieš save. Taip pat, jo manymu, svarbu suprasti, kad ne viskas gali būti padaryta iš karto – technika genda, darbai užtrunka, o žmonės kartais suklysta.
Seniūnas turi ir paprastą patarimą tiems, kurie daug laiko praleidžia rašydami piktus komentarus: išeiti į lauką, apsižvalgyti ir pastebėti aplinkui esančius gerus dalykus. O užuot piktinusis kaimynu socialiniuose tinkluose, geriau su juo pasikalbėti ar pasiūlyti pagalbą.
„Tiek gėris, tiek blogis visada grįžta bumerangu“, – primena K. Tumynas.
Šis principas galioja ir internetinėje erdvėje. Komentaras gali pasiekti žmogų, kuriam jis skirtas, o viešai paskleistas kaltinimas gali paveikti ne tik jo nuotaiką, bet ir santykius su kitais bendruomenės nariais.
Kodėl taip sunku atleisti?
Kunigas M. Talutis problemą mato dar giliau – visuomenėje dažnai pritrūksta atleidimo ir susitaikymo kultūros. Viešojoje erdvėje žmogaus klaida gali būti nuolat primenama net tada, kai aplinkybės jau paaiškintos, o pats žmogus pripažino suklydęs.
Kunigas šią tendenciją nusako vaizdžiai: žiniasklaida elgiasi ne kaip „avinėlis, kuris naikina nuodėmes“, o kaip jėga, nuolat primenanti praeities nuodėmes ir klaidas.
„Tai nereiškia, kad problemas reikėtų slėpti ar atsisakyti atsakomybės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad žmogus nėra vien jo klaida. Atleidimas nereiškia neteisybės pateisinimo – jis reiškia galimybę pripažinti, kas buvo negerai, pasimokyti ir keistis“, – sako jis.
Kalbėdamas apie kitokį žvilgsnį į žmones, kunigas prisimena Motiejų Valančių ir jo knygą „Gyvenimai šventųjų“.
„Aš pats tą knygą skaičiau ir vaikystėje. Ji skatina ne kapstytis kitų gyvenimuose piktai, o žavėtis tais, kurie didvyriai, imti pavyzdį. Jau tada Valančius numatė neigiamybių problemą ir parašė genialią knygą“, – sako M. Talutis.
Pašnekovai atkreipia dėmesį, kad jeigu melagienomis ir nepatvirtintais gandais visuomenės gali patikėti smulkiuose dalykuose, kas bus įvykus ekstremaliai situacijai? Jie akcentuoja, jog ypač svarbu išlikti budriems, kai kalbama apie ekstremalias situacijas ar grėsmes visuomenės saugumui.
Tokiais atvejais informaciją būtina tikrinti patikimuose oficialiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, LRT.lt, ir vadovautis atsakingų institucijų pranešimais, o ne socialiniuose tinkluose plintančiais nepatvirtintais teiginiais, gandais ar baimę kurstančiais įrašais. Kilus nerimui, verta stabtelėti ir įsitikinti, ar informacija tikra, prieš dalijantis ja su kitais. Juk nepatikrinta žinia gali įžiebti paniką greičiau, nei atsakingos institucijos spės pateikti paaiškinimus.
