Alytaus rajono Einorų kaime gyvena 87 metų Jonas Šimelionis. Vyras atvirai pasakoja apie savo tėvą savanorį, mena pokario laikų partizanus ir susitikimus su Lietuvos partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu.
Sunkus darbas, pozityvumas, optimizmas ir meilė tėvynei suteikė jėgų įveikti gyvenimo siunčiamus išbandymus. Sveikata Jonas nesiskundžia, nors, sulaukus apie 40 metų, turėjo širdies operaciją, kaip sako, per savo kvailumą.
Vyras pasakojimą pradeda nuo savo tėvo savanorio Mykolo Šimelionio. „Mano tėvas buvo labai drąsus. Paimtas nelaisvėn, pabėgo ir pėsčias iš Vilniaus miškais grįžo namo. Tęsė savanorio tarnybą, buvo paskirtas Merkinėje“, – kalbėjo J. Šimelionis.
Vyras prisiminė istoriją, kuomet jo tėvas vienas sulaikė 63 lenkus. „Tėvas patruliavo prie Liškiavos. Turėjo granatų, kurios buvo tvirtinamos prie šautuvo. Jas sumaniai panaudojęs, išgąsdino lenkų būrį ir visą parsivarė į Merkinę. Už drąsą apdovanotas Vyties kryžiaus ordinu, gavo 10 ha žemės Molėtuose, kurią pardavė ir nusipirko arčiau šio krašto. Žemę išnuomojo, nes kaip savanoris turėjo gerą darbą, alga siekė 600 litų. Gyvenome poniškai“, – Smetonos Lietuvą apibūdino J. Šimelionis.
Apie pokarį ir partizanų laikus vyras kalba su jauduliu. „Buvo sunku, keitėsi valdžios, keitėsi ir mūsų gyvenimas. Dėl politinių aplinkybių mūsų šeimai teko nuomotis kambarį, žinau, kad buvo parengti mūsų šeimos išvežimo į Sibirą dokumentai, bet išvežti nebuvome“, – kalbėjo J. Šimelionis.
Vyras prisimena, kad kaime partizanavo ir partizanams vadovavo žmogus, pavarde Traukus, slapyvardžiu Žaibas, kuris pataręs jo tėvui dirbti komunistams, kad nereikėtų patirti tremties kančių.
Jonas žino daug istorijų apie įvairiomis aplinkybėmis žuvusius, sužeistus partizanus ir tuos, kuriuos J. Šimelionio šeima slaugė. Ne vieną partizaną išgydė.
„Pas mus ateidavo vietos partizanai, jie mumis pasitikėjo“, – kalbėjo Jonas.
Jo tėvų šeimos namuose 3 kartus lankėsi A. Ramanauskas-Vanagas. „Prisimenu, kuomet vieną žiemos rytą duris pravėrė Vanago vyrų būrys. Vanagas buvo su žmona. Vyrai atrodė labai pavargę, sugulė miegoti. Mama pagamino valgyti. Vakare jie pasimeldė, padėkojo ir išėjo, manome, kad į Punią. Vasarą dar du kartus buvo atėję. Kadangi gyvenome prie pelkės, todėl pas mus buvo patogu ateiti ir pabėgti, reikalui esant. Turėjome pirtį, kurioje partizanai perdavosi. Aš sargaudavau, perspėdavau apie pavojų. Žibalu padus trindavau, kad stribų šunys mane užuostų. Mūsų šeima maitino partizanus. Daug kiaulių auginome, skilandžius gaminome, mama gardžią duoną kepė“, – prisiminimais dalijosi J. Šimelionis.
„Man, vaikui, ne kartą teko nešti partizanų laiškelius, kelti trispalvę medžiuose“, – tęsė Jonas. Vyras prisimena, kai partizanai atnešdavo Lietuvos vėliavą ir klausdavo: „Kur mūsų tarzanas?“ Išgirdęs šį klausimą, žinojau, kad kelsiu vėliavą“, – sakė vyras. Pasak jo, kaime augo ąžuolas, kurį 13 vaikų rankomis neapglėbdavo, vienos poros rankų pritrūkdavo. „Šiame ąžuole du kartus buvau įkėlęs vėliavą, stribams buvo sunku nukelti“, – teigė J. Šimelionis.
Pasakodamas apie partizanus, vyras užtraukia partizanišką dainą, džiaugiasi, kad tuomet buvo drąsus, nei karto neišdavė ir nieko nebijojo, net paties velnio.
1953 m. J. Šimelionis buvo paimtas į kariuomenę. „Nenorėjau eiti, prašiausi į Vanago būrį, bet Vanagas nesutiko, pasakė man: „Eik, atitarnausi, grįžęs pasimelsi už mano sielą. Taip ir buvo. Labai geras žmogus buvo“, – pasakojimą baigė vyras.
J. Šimelionis džiaugiasi Lietuva. „Visais laikais tikėjau, kad Lietuva bus laisva. Noriu, kad visi patikėjų Lietuva, kad niekam netektų duonos kepalo eilėje stovėti. Dabar geras gyvenimas. Anksčiau žemės ūkio darbus rankomis dirbdavome: ir pjaudavome, ir kuldavome. Dabar žmonės neįvertina to, ką turi“, – optimizmo nestokojantis ir visiems to linkintis kalbėjo Jonas Šimelionis.
Danielius Jakubavičius