Rita Krušinskaitė
Raitininkų seniūnijos (Alytaus r.) gyventojai, nepaisydami nepalankaus oro, prisijungė prie visoje Europoje vykusios akcijos „Uždek solidarumo laužą“. Akcija gyvulių augintojai siekė atkreipti dėmesį į jų ūkiams vilkų daromą žalą.
Akciją organizavo ūkininkai Petras ir Dalė Baranauskai, bene labiausiai pastaruoju metu nukentėję nuo vilkų antpuolių. Per šiuos metus avių augintojai neteko 56 Lietuvos juodgalvių veislės avių. Dar 20 avių po vilkų pjautynių nesugrįžo pas šeimininkus. „Jas vilkai ištąsė po krūmynus ir miškus, net rasti nepavyko“, – sakė D. Baranauskienė.
Prie solidarumo laužo, kuriam medžio atraižų padovanojo vietinės lentpjūvės savininkas, susirinkusieji prisiminė vilkų antpuolius, jų padarytą žalą, svarstė, kokios priemonės galėtų apsaugoti gyvulius nuo pilkųjų plėšrūnų. Laužo liepsnoms kylant į dangų, pamiške nuskambėjo liaudies daina apie vilkų sudraskytus ožius. „Laužą deginome kaip Morę, tik prašėme, kad ne žiema išeitų, o vilkai iš mūsų žemių“, – kalbėjo D. Baranauskienė.
Baranauskų šeima šiemet laiko apie 400 veislinių avių. Ūkininkė pasakojo, jog maždaug šešerius metus vilkų išpuolių nepasitaikydavo, avis auginti buvo vienas malonumas.
Pirmieji vilkai ūkyje apsilankė maždaug prieš dešimtmetį. Tada jie didelės žalos nepadarydavo, papjaudavo po 1–2 avis. Pamažu jų apetitas ar skaičius išaugo. Pirmas didelis avių užpuolimas įvyko prieš 5 metus, kai plėšrūnai papjovė 17 avių. Šiemet nuostoliai buvo ypač dideli, per du vilkų apsilankymus ūkininkai prarado pusę motininės bandos. „Ėriukus laikėme tvartuose, kad būtų mažesnė banda. Ganėme tik motinines, nes reikėjo, kad jos susikergtų. Dar neaišku, ar ėravedės sėkmingai atves jauniklius, šitaip išgąsdintos ir išvaikytos, jos gali ir abortuotis, ir atvesti negyvus“, – apie galimą dar didesnę žalą kalbėjo D. Baranauskienė.
Anot ūkininkės, valstybė atlygina plėšrūnų padarytą žalą, ji padengia nuotolius, tačiau tik už tas avis, kurias randa. Už pradingusias niekas nemoka, todėl nuostoliai neišvengiami. Be to, toks pinigų gavimo būdas už užaugintas avis ūkininkams nehumaniškas ir nemielas. Baranauskams daug maloniau, kai avys išvežamos į kitas šalis ir reprezentuoja mūsų valstybę.
Saugodami savo augintines, ūkininkai išbandė daugybę apsaugos priemonių ir būdų. D. Baranauskienė važinėjo po Alytaus kirpyklas, rinko nukirptus plaukus ir barstė aplink avių aptvarus, esą plaukas ilgiausiai išlaiko žmogaus kvapą ir tai atbaido vilkus. Būdas buvo kažkiek veiksmingas. Kabino raudonas vėliavėles, iš celofano gamino baidykles, į medžius kėlė radiją ir leisdavo visu garsu, kūreno laužus, gazoliu ir atbaidančiais repelentais tvoras tepė, bet vilkų atbaidyti nepavyko.
Bene efektyviausiai veikė garsinė patranka, tačiau dėl jos keliamo triukšmo policijai pasiskundė į kaimą atsikėlęs gyventi vilnietis. „Žmogus teisus, nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto jam turi būti ramu“, – be pykčio kalbėjo ūkininkė.
Nors ir daugybę kartų nusivylę apsaugos priemonėmis, Baranauskai ketina išbandyti dar vieną – kartu su avimis ganyti asilus, esą šie, pajutę pavojų, taip padeda žviegti, kad vilkai išsilaksto.
D. Baranauskienė neabejoja, jei vilkų populiacija nebus mažinama, teks mažinti avių bandas, o kai kurie augintojai ir visai jų atsisakys. Problemų dėl vilkų kyla ir kitų rūšių gyvulių augintojams. Jie ir veršiukus jau puola, tik karvių dar nedrįsta, nes jos stambesnės už pilkius.