Žinomas alytiškis kolekcionierius Šarūnas Šimkevičius sutiko papasakoti apie save, savo kolekcijas ir netgi kolekcionuojamas laidotuvių nuotraukas. Trijų kambarių bute Alytuje ankštai sugulę tūkstančiai knygų, laikraščių, fotografijų ir kitokių istorijos pėdsakų liudija ne tik žmogaus aistrą, bet ir viso gyvenimo kryptį.
Kolekcionavimo pradžia – darželyje
Š. Šimkevičius šypteli, paklaustas, kada viskas prasidėjo. „Kolekcionuoti pradėjau darželio laikais – maždaug 1974–1975 metais. Rinkau pašto ženklus, degtukų etiketes, truputį monetų. Tuomet daug kas taip rinko. Nežinau, ar kiti pratęsė, bet aš pratęsiau“, – sako jis.
Laikui bėgant prie ankstyvųjų rinkinių prisidėjo visai kita medžiaga. Dabar kolekcininko namuose vietą randa daugybė senų nuotraukų, o tarp jų – ir laidotuvių fotografijos.
Š. Šimkevičius pabrėžia: laidotuvių fotografijos yra tik dalis jo visų renkamų vaizdų, o jų vertė didesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
„Jos labiau istorinės – rūbai, žmonės, net kai kurie kunigai, kurių nepažįstame, duoda daug informacijos. Fotografijos atskleidžia papročius, kurių jau nebėra“, – pasakoja kolekcionierius.
Anot jo, senovės laidotuvių vaizduose daug kultūrinės, socialinės medžiagos, kuri šiandien jau išblukusi iš kasdienio gyvenimo.
Kaip keičiasi laidotuvių papročiai
Buvęs muziejininkas gali tiksliai įvardyti pokyčius. „Dabar žmonės beveik nefotografuoja fotoaparatais – viskas telefonu. Anksčiau laidotuvės būdavo labiau šeimos šventė, daug kas vykdavo namuose: stalai, vaišės, suėjimai. Šiandien viskas keliasi į kavines ir restoranus“, – sako jis.
Tokie skirtumai atsispindi ir fotografijose: senosios jose rodo žmones, susiburiančius namuose, o šiuolaikinėse – tai nykstanti tradicija.
Kolekcija turi išlaikyti save
Š. Šimkevičius neslepia – kolekcijos yra ne tik pomėgis, bet ir dalis jo pragyvenimo. „Gera kolekcija turi išlaikyti ne tik save, bet ir savininką. Kai kas sako, kad tik renka ir nieko nepardavinėja. Bet jei taip – kažkas negerai. Arba kolekcija nevertinga, arba žmogus nepasiekęs tam tikro lygio“, – teigia jis.
Brangiausia nuotrauka, kurią yra pardavęs, atsiėjo net 300 eurų. Kolekcininko teigimu, tai dar ne riba – yra žmonių, pasirengusių mokėti ir daugiau.
Ar laidotuvių nuotraukų pardavimas – šventvagiškas? Į šį klausimą Š. Šimkevičius reaguoja ramiai. „Nemanau, kad tai šventvagiška. Net anuomet jos nebuvo dalinamos už dyką – artimieji susimokėdavo fotografui. Tai buvo verslas. Jei artimieji šiandien parduoda ar kviečia kolekcionierių, nematau jokios problemos“, – tvirtina jis.
Tarp tūkstančių nuotraukų kolekcininkas turi vieną, kurios neparduotų už jokius pinigus. Tai – jo senelio šeimos fotografija, daryta Alytuje, Abramavičiaus fotoateljė, apie 1920–1925 metus.
„Ji be galo brangi. Iš pradžių net be antspaudo, bet radau panašią ir išsiaiškinau istoriją. Tai šeimos relikvija“, – sako jis.
Kas paveldės jo sukauptus kolekkciją? „Dar nesu nusprendęs“, – atvirai kalba Š. Šimkevičius.
„Gal giminės, gal muziejus. Nežinau. Bet tikrai atsiras kam. Tokie dalykai niekada nelieka be šeimininko.“
Šimkevičiaus namuose kiekvienas kampas liudija žmogų, kuriam istorija – gyvas organizmas. Čia laikraščiai, knygos ir senos fotografijos sudaro savotišką privačią miesto archyvą.
„Tai mano gyvenimo būdas“, – priduria kolekcionierius, palydėdamas iš savo namų.
