Nuo šių metų pradžios su Alytaus jaunimo centro direktorės pareigomis atsisveikino Jūratė Treigienė, kuri centrui vadovavo daugiau nei devynerius metus. Moteris sako, kad konkrečios priežasties nėra – tiesiog atėjo tinkamas laikas pokyčiams.
„Į šias pareigas atėjau sudėtingu metu – kolektyvas buvo susiskaldęs, buvusi vadovė paliko organizaciją ne savo noru. Džiaugiuosi, kad išeinu suvienijusi komandą ir galiu žiūrėti į priekį iškelta galva. Jei darbuotojai išlydėdami verkia, reiškia, kad padariau viską, ką galėjau“, – sakė J. Treigienė.
Ji primena, kad Alytaus jaunimo centrui vadovavo devynerius metus ir keturis mėnesius. Pasak jos, toks laikotarpis nėra atsitiktinis – panašiai tiek ji dirbo ir kitose savo pareigose: Dainavos mokykloje – dešimt metų, savivaldybėje – devynerius. „Matyt, mano darbo ciklai natūraliai sukasi apie dešimtmetį. Todėl šis sprendimas nėra impulsyvus“, – pabrėžia buvusi direktorė.
Nors švietimo įstaigų vadovams pagal kadencijų tvarką galima likti ir trečiai kadencijai, J. Treigienė nusprendė šia galimybe nepasinaudoti. „Kartais reikia eiti toliau. Kadencijos leidžia įvertinti savo darbą ir suprasti, kada laikas keisti kryptį“, – aiškina ji.
Vienu svarbiausių savo darbų Jaunimo centre J. Treigienė laiko didžiosios salės sutvarkymą – problemą, kurią pastebėjo vos pradėjusi vadovauti. Nepaisant iššūkių ir nesėkmingų bandymų pritraukti europinių projektų lėšų, salė buvo atnaujinta centro lėšomis. „Kai po atostogų pamačiau sutvarkytą salę, supratau, kad mano misija baigta“, – sako ji.
Vadovavimo laikotarpis nebuvo lengvas – teko patirti didelį emocinį krūvį ir spręsti konfliktus. „Buvo skandalų, stiprios įtampos, teko net kreiptis į psichologą. Visa tai išmokė ir privertė daryti išvadas“, – prisimena J. Treigienė.
Kalbėdama apie ateitį, buvusi direktorė konkrečių planų dar neturi. Ji neseniai įgijo švietimo įstaigų vadovo mentoriaus pažymėjimą ir svarsto įvairias galimybes. „Dar nesu tikra, ar noriu grįžti į švietimo įstaigų vadovo rolę. Tai tarnaujanti lyderystė – labai atsakingas ir sunkus darbas“, – atvirauja ji.
Didžiausiu savo pasiekimu J. Treigienė vadina bendruomenės atsisveikinimą: „Išlydėjimas buvo labai jautrus – žmonės verkė, plojo atsistoję. Gražūs žodžiai nesakomi šiaip sau – juos reikia užsitarnauti.“
Nepaisant emocijų, buvusi direktorė pabrėžia, kad atsisveikinimas – tai ne pabaiga, o naujas etapas. „Reikia pasidžiaugti, ką pavyko nuveikti, ir judėti toliau“, – sako J. Treigienė.
