Po šią savaitę kilusio skandalo dėl galimos dviejų kunigų pedofilijos, apie skaudžią situaciją savo socialiniame tinkle prabilo žinomas kunigas, psichologas Rytis Baltrušaitis.
Kunigas savo įraše kelia ne tik atsakomybės už galimus nusikaltimus klausimą, bet ir kalba apie platesnę problemą – dvasininkų psichoemocinę sveikatą, profesionalios pagalbos prieinamumą bei tarpusavio palaikymą bendruomenėje.
Klebonas sutiko savo mintimis pasidalinti ir su „Dainavos žodžio“ skaitytojais.
Kunigo R. Baltrušaičio tekstą skelbiame nesutrumpindami ir nepakeisdami:
„Man liūdniausia, kad šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus…
Gaila už tuos kunigus, kurie tyliai, ramiai ir pasišventę tarnauja žmonėms ir turi pakelti gėdą, dėl kurios nėra kalti…
Gal pagaliau bus pradėta rūpintis kunigų psichoemocine sveikata ir teikiama profesionali psichologinė pagalba tiems, kurie turi įvairių sunkumų?
Gal „vaistai“ nebebus kilnojimas iš parapijos į parapiją, kol neužpilinguoja žurnalistai ar teisėsaugos pareigūnai.
Deja, bet sveikatos, psichinės, buitinės, socialinės problemos yra kiekvieno atskiro kunigo reikalas.
Net galvoju, jei kunigas kreiptųsi pagalbos į vyresnybę, ar yra strategija, kur nukreipti, ar yra specialistų kontaktų duomenų bazė? Ir už kieno pinigus tą pagalbą gauti, jei savo asmeninius deda į bažnyčios remontą.
Toks atvejis kaip šiandien – dviejų pedofilija kaltinamų kunigų pavardžių, o tiksliau – paties fakto paviešinimas, kai kuriems kunigams tikrai kerta per kunigiškąją savivertę, kyla svarstymų, ką aš veikiu šioje bendruomenėje, kaip toliau dirbti ir būti, kai ir su kunigo rūbais išeiti į gatvę kiek nejauku.
Savitarpio pagalbos grupės, kurias turi kitų sričių specialistai, pvz. mokytojai, galėtų būti viena iš išeičių.
Nesakau, kad kunigas visai nerūpi ganytojui, bet ramaus, be vertinimo, be sprendimo, be moralizavimo, be priekaišto pokalbis būtų vaistas. Atviras – tėvo ir sūnaus, vyresnio ir jaunesnio brolio pokalbis – dialogiškumas. Turint laiko, nedirsčiojant į laikrodį.
Tiesiog – kavos puodelis kartą per metus, peržvelgiant, reflektuojant, tikint ir pasitikint. Ne probėkšmais, ne koridoriuje, ne jubiliejų šventimo sūkury.
Kad klausimą, ką nuveikei, keistų – kaip tu gyveni ir jautiesi?
Patys tą turim kurti. Nenusileis stebuklinga staltiesė iš dausų…“
