Punsko ir Lazdijų kraštus skiria ne tiek valstybės siena, kiek mūsų sąmonėje vis dar glūdinti geležinė uždanga, dalijanti mus į „šiapus“ ir „anapus“, į „mes“ ir „jie“. Šiandien, važiuodami iš vieno krašto į kitą, jos beveik nepastebėtume, jei ne laikinai įvesta pasienio kontrolė.
Tačiau mūsų protėvių gyvenime ši riba buvo skaudžiai apčiuopiama. Ji dalijo administracijas, valstybes ir politinius likimus, bet nepajėgė atskirti to, kas buvo kuriama šimtmečiais – bendros kalbos, tikėjimo, papročių, dainų ir lietuviškos savimonės.
Sakoma, kad žmogų nuo gimtinės gali atskirti siena, bet gimtinės nuo žmogaus – niekada. Istorija gali nubrėžti sieną žemėlapyje, tačiau negali ištrinti bendros atminties.
Šiandien Lazdijų krašto žmonėms verta iš naujo pažvelgti į kitapus sienos esančią Punsko žemę ir į žmogų, kurio gyvenimas tapo gyvu tiltu tarp šių dviejų kraštų. Tai kunigas, švietėjas, tautinio atgimimo puoselėtojas ir valstybininkas Motiejus Simonaitis. Gimęs Lazdijų krašte, jis didžiąją savo gyvenimo dalį paskyrė Punsko lietuviams. Jo kelias liudija, kad tikroji tėvynė netelpa į administracinių sienų brėžinius.
M. Simonaičio istorija – tai ne vieno dvasininko biografija. Tai pasakojimas apie laiką, kai lietuvišką žodį reikėjo ne tik tarti, bet ir ginti; kai mokykla, knyga, bažnyčia, draugija ar net pasodintas medis galėjo tapti tautinės savimonės ženklu. Tai pasakojimas apie žmogų, supratusį paprastą tiesą: tauta gyva tol, kol gyva jos kalba ir atmintis.
Jo gyvenimo metais Punsko kraštas išgyveno didžiulius istorinius sukrėtimus – Pirmąjį pasaulinį karą, epidemiją, valstybingumo kūrimosi išbandymus, politinį persekiojimą. Tačiau kartu tai buvo ir lietuviško kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo pakilimo metas. M. Simonaitis buvo ne tik šių įvykių liudininkas – jis pats buvo vienas iš jų kūrėjų.
Šis pasakojimas skirtas ir punskiečiams, ir Lazdijų krašto žmonėms – kad pažvelgtume į bendrą istoriją, kurią prieš daugiau kaip šimtmetį padalijo politinės sienos. Juk istorija nėra vien tai, kas buvo – tai ir tai, ką iš praeities pasirenkame išsaugoti.
Galbūt šiandien, kai siena tarp Lietuvos ir Lenkijos daugeliui tėra kelio ženklas, pats metas prisiminti, kad mūsų kraštų ryšys yra gerokai senesnis už sienas. Ir norint geriau pažinti savo kraštą, kartais reikia pažvelgti į jį iš kitos pusės. Grįžkime į tuos laikus, kai Puodžiškė, Punskas, Seivai, Kučiūnai, Berznykas ir kitos šiandien skirtingoms valstybėms priklausančios vietovės buvo vienos istorinės erdvės dalis. Grįžkime ne tam, kad atvertume senas žaizdas, o tam, kad geriau suprastume savo bendrą praeitį ir iš jos išmoktume atpažinti tai, kas mus jungia.
Būsimojo dvasininko tėviškė – vaizdingas Puodžiškės kaimas, įsikūręs dabartinėje Lazdijų rajono savivaldybėje, vos pusantro kilometro į rytus nuo Kučiūnų, jaukiai prisiglaudęs tarp Rynos ir Alnos upių. XIX amžiaus pabaigoje šis kaimas priklausė Seinų apskrities Alnų valsčiui ir Berznyko parapijai bei atliko svarbų vaidmenį vietos ūkyje: čia buvo Alnų dvaro valdos, veikė lentpjūvė, vandens malūnas ir vilnos karšykla.
Šiose Dzūkijos apylinkėse užaugęs M. Simonaitis, baigęs Seinų kunigų seminariją, 1900 metais atvyko į Punską ir pakeitė senyvą, iškilų kleboną Simoną Norkų. Čia jis nepertraukiamai tarnavo daugiau nei du dešimtmečius – iki pat savo mirties 1922-aisiais. Dėl išminties, gilaus pamaldumo ir organizacinių gebėjimų jis netrukus tapo dvylikos Suvalkų apskrities parapijų dekanu, krašto šviesuoliu bei vienu iš 1917 metų Vilniaus lietuvių konferencijos, pakeitusios šalies likimą, organizatorių ir dalyvių.
Punskiečiai kunigą M. Simonaitį prisimindavo kaip žemo ūgio, gražaus, šiek tiek paraudusio veido, nepaprastai linksmo būdo žmogų, kuris tiesiog dievino gamtą. Pavasariais jis mėgdavo vaikščioti po kaimus ir ragindavo gyventojus pakelėse bei nedirbamos žemės ploteliuose sodinti egles, beržus ir šermukšnius. Jo pastangomis pagrindinė Punsko miestelio aikštė, anksčiau tyvuliavusi kaip klampi bala, buvo padengta tvirtu akmenų grindiniu ir apsodinta medžiais.
Atsižvelgdamas į Seinų vyskupo Antano Baranausko raginimus, klebonas atnaujino ir Punsko bažnyčios vidų. Senąjį altorių pakeitė didingas, Suvalkų meistro Adomo Karaliaus pagamintas ąžuolinis neogotikinis altorius, įrengta nauja sakykla ir klausyklos, o iš Prancūzijos atkeliavo meniškos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Kazimiero statulos.
Vis dėlto didžiausias kunigo rūpestis visuomet buvo tautinis gyventojų susipratimas, lietuviškos savimonės žadinimas ir gimtosios kalbos išsaugojimas. Siekdamas išlaikyti Punsko parapiją grynai lietuvišką, 1908 metais jis priėmė drąsų bei toliaregišką sprendimą – atskyrė sulenkėjusius parapijos pakraščius ir padėjo jų gyventojams įkurti atskirą Beceilų parapiją, į kurią pateko Jeleniavo, Kolietnyko bei Liubavo apylinkių kaimai. Nors parapijos taryba siūlė bažnyčią statyti Šipliškėje, kunigas nesutiko, nes šventovė būtų atsidūrusi pačiame krašte, prie judraus kelio. Atsiskyrimo dieną Punsko bažnyčioje vyko iškilmingos pamaldos. Pasakęs graudų pamokslą ir palaiminęs išeinančiuosius, klebonas išlydėjo ilgą procesiją vakarų link, negailėdamas naujajai parapijai vėliavų bei altorėlių. Lietuviai grįžo į savo namus, o besijaučiantys lenkais pasuko Beceilų link. Nuo tos dienos Punsko šventovėje pamokslai skambėjo ir giesmės buvo giedamos išskirtinai lietuviškai.
Dvasininkas nenuilstamai rūpinosi ir krašto švietimu bei kaimo žmonių gerove. 1906 m. gruodžio 16 d. Punske jis įsteigė „Žiburio“ draugijos skyrių ir jam ilgus metus sėkmingai pirmininkavo. Draugija steigė lietuviškas mokyklas, knygynus, rengė kursus suaugusiesiems, organizavo paskaitas apie pažangų ūkininkavimą bei šelpė gabius nepasiturinčius jaunuolius. M. Simonaičio rūpesčiu Seivuose buvo pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis – Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, po kurios skambėjo monologas „Ponaitis“ bei iškilminga „Tautiška giesmė“. Pats klebonas nuolat rašė į Seinuose ėjusį „Šaltinį“ ir ragino parapijiečius skaityti lietuvišką spaudą.
Kartu buvo rūpinamasi ir ekonominiu krašto stiprinimu. 1907 metais kartu su kunigais S. Garmumi ir J. Vyšniausku jis įkūrė vartotojų bendrovę „Dzūkas“. Nors miestelyje veikė nemažai žydams priklausančių parduotuvių, lietuvių vieningumas leido bendrovei išsilaikyti ir didinti apyvartą. 1909 m. Punske susibūrė ir Blaivybės draugija. Jos renginiuose dalyvaudavo iškilūs dvasininkai, tokie kaip kunigas V. Kudirka ar „Šaltinio“ redaktorius A. Civinskas. 1911 metais „Dzūko“ patalpose duris atvėrė draugijos arbatinė, kurioje kaimiečiai galėjo ne tik sušilti, išgerti arbatos ar nusipirkti šviežios duonos, bet ir paskaityti naujausios lietuviškos spaudos.
Tačiau ramų kūrybišką darbą sudrebino istorinės audros. Pirmasis pasaulinis karas M. Simonaitį užklupo 1914 m. rugpjūtį, iškart po Žolinių. Frontui sustojus ties Punsku visai žiemai, gyvenimas tapo suvaržytas: vokiečiai konfiskavo arklius, bažnytinių chorų veikla nutrūko. Tik 1915 m. į Punską atvykęs kunigas Krakaitis, gerai mokėjęs vokiškai, sugebėjo susitarti dėl choro atgaivinimo – geriausi giesmininkai buvo apsaugoti nuo privalomųjų darbų.
Karo nuostoliai buvo milžiniški: klebonas neteko beveik dviejų šimtų knygų bei turto už tūkstančius rublių, o vokiečių kareiviai apiplėšė bažnyčią ir išsigabeno varpus patrankų gamybai. Pasibaigus karui, 1918-ųjų rudenį, Suvalkų kraštą užklupo baisi ispaniškojo gripo epidemija. Per du mėnesius Punsko parapijoje išmirė daugiau nei 360 gyventojų. 1919 m. sausį bažnyčioje vienu metu stovėjo net 18 karstų, trūko duobkasių, o kunigai, dieną naktį lankantys sergančiuosius, net nespėdavo aukoti šv. Mišių.
Šios sumaišties fone sprendėsi Tėvynės likimas. Žvarbų 1918 m. lapkričio 15-osios rytą, pasklidus žiniai apie Lenkijos nepriklausomybės paskelbimą (lapkričio 11 d.), Punsko bažnyčios aikštėje susirinko keli šimtai nerimaujančių gyventojų. Žmonės spaudėsi prie kunigo S. Norkaus statyto mūrinio namo. Minioje girdėjosi Trakiškių kaimo jaunuolio, chorvedžio Kosto Cibulsko balsas – jis pasakojo, kaip ankstų rytą jį pažadino Valinčių kaimo atstovas Jonas Bansevičius, ėjęs per kaimus ir raginęs skubėti į Punską kurti atgimstančios Lietuvos.
Tik prašvitus iš vargonininko namo išėjo trys ginkluoti vokiečių žandarai. Paklausti, ko susirinkę, gyventojai atsakė norintys išsirinkti lietuvių komitetą. Žandarai davė sutikimą. Į susirinkusiuosius kreipėsi pats dekanas M. Simonaitis – visų gerbiamas dvasininkas, kurio žodis turėjo ypatingą svorį. Tą pačią dieną Punske buvo įkurta lietuviška savivaldybė (viršaitis Petras Pacenka, raštvedys P. Kupstas). Virš valsčiaus pastato iškilo Lietuvos Trispalvė ir Vytis. Net 4 666 parapijiečiai oficialiai užsirašė lietuviais.
Ties bažnyčia, vakariniame Punsko ežero krante, ir mūsų dienomis tebestovi kunigo Motiejaus Simonaičio pastatytas cementinis suolelis su užrašu trimis kalbomis – lietuvių, lotynų ir rusų. Jame iškalti žodžiai: „Kas šią vietą išgriaus, tegul būna nelaimingas“.
Turbūt būtent čia, pačiomis sunkiausiomis parapiją užgriuvusiomis dienomis, kunigas ateidavo parymoti ir pamąstyti, tyvuliuojančio ežero ir medžių paunksnėje ieškodamas atodūsio bei vidinės ramybės. Galbūt ant šio suolelio jis svajojo ir apie savo krašto ateitį, kuri tuo metu buvo ne mažiau nerami ir neaiški kaip pats istorinių audrų blaškomas gyvenimas.
Taikus Punsko valsčiaus Lietuvos sudėtyje kūrimas netrukus susidūrė su agresija. 1919 m. vasarą į Punską įžengus lenkų kariniams daliniams, valsčiaus valdyba buvo priversta pasitraukti į Radiškę, vėliau – į Sangrūdą. Vietos patriotai patyrė terorą: valsčiaus sekretorius Vitlipaitis Kolietnyke buvo kankinamas, kol pasirašė dokumentą, kuriuo atsisakė pareigų.
Persekiojimai pasiekė ir kunigą Motiejų Simonaitį. Nors 1919 m. jis prašė vyskupo atleisti jį iš dekano pareigų, leidimo negavo. 1920 m. vasario 6 d. buvo lenkų suimtas ir uždarytas į Suvalkų kalėjimą. Sunkios įkalinimo sąlygos galutinai palaužė jėgas. Jo sveikata sparčiai silpo. Paleistas iš kalėjimo mirė 1922 metais.
Lazdijų žemėje gimęs, bet visą širdį Punsko lietuvybei paaukojęs kunigas Motiejus Simonaitis tapo kankiniu už lietuvišką žodį ir tapatybę. Jis atgulė Punsko naujosiose kapinėse. Iš pradžių jo kapą žymėjo tik medinis kryželis, tačiau vėliau, vyresniesiems parapijiečiams prisiminus tikslią vietą, kapavietę akmenimis pažymėjo kunigas Antanas Šuminskas.
M. Simonaičio gyvenimas iki šiol išlieka stipriu atminimo tiltu: siena gali padalyti žemę, bet ne atmintį; gali pakeisti valstybę, bet ne žmogaus meilę gimtajam kraštui.
