37-erius metus Simno ambulatorijos laborante išdirbusi Roma Jocienė dalijasi prisiminimais apie laboranto darbą anuomet ir kaip jį pakeitė naujos technologijos.
R. Jocienė gimė Skovagalių kaime. 1977 m. baigė Kauno Prano Mažylio medicinos mokyklą, įgijo medicinos sesers specializaciją. „Po baigimo dirbti nepradėjau, nes ištekėjau, pagimdžiau sūnų. Turėjau paskyrimą likti dirbti Kauno 3-iojoje ligoninėje, bet negalėjau įsidarbinti dėl „keistų“ tuomet galiojusių registracijos dokumentų. Pasas turėjo būti registruotas mieste, kuriame darbo vieta, bet mes su vyru gyvenome išnuomotame bute, todėl negalėjau registruoti paso Kaune“, – senus laikus prisiminė R. Jocienė.
Su vyru moteriai gyvenimas nesusiklostė. Į Simną Roma grįžo 1980 m. Rankose jau sūpavo dukrą.
„Ieškojau darbo. Tų pačių metų pabaigoje man pasiūlė pavaduoti dekretinių atostogų išėjusią felčerę, kuri dirbo tuometiniame Kavalčiukų felčeriniame punkte. Jai sugrįžus į darbą, man mediciną teko trumpam palikti – įsidarbinau pieno surinkimo punkte“, – apie naują etapą kalbėjo R. Jocienė.
Simne moteris pradėjo dirbti 1984 m., bet į Simną persikraustė tik po 6 metų –1990-aisiais. Iki tol 10 kilometrų kasdien į darbą vaikščiojo pėsčiomis.
Roma pasakoja, kad tuomet Simne veikė ligoninė, buvo virtuvė ir darbuotojų gerokai daugiau nei dabar. „Kad galėčiau dirbti laborante, turėjau papildomai mokytis. Važinėjau į Alytų, vėliau – į Kauną. Tad pradžia buvo nelengva“, – atsidūsta pašnekovė. „Kuomet pradėjau dirbti Simne – nebuvo vandentiekio. Rankas plaudavome po pakabintu „bakeliu“, paspaudus svirtį, vanduo bėgdavo iš apačios“, – tęsė R. Jocienė.
Moteris prisimena, kad pradėjusi dirbti rado medinį stalą ir mikroskopą, kurį sureguliuoti reikėjo pačiai pagal lango šviesą. „Dirbome akimis ir rankomis – be specialios įrangos. Eritrocitus, leukocitus skaičiuodavau su mikroskopu. Įgudau, tuomet greitai darbuodavausi. Tik kraujo nusėdimo tyrimo atsakymo tekdavo valandą palaukti“, – apie darbo pobūdį kalbėjo Roma.
Anuomet priemonės buvo daugkartinės: švirkštai, adatos, mėgintuvėliai, kolbos. „Virindavome, dezinfekuodavome. Reikėdavo žiūrėti, kad nesudegtų, nes visko pasitaikydavo ir švirkštai išsilydydavo“, – kalbėjo moteris.
Pasak moters, laborantės darbas per 37-erius metus labai pasikeitė. „Technologijos jį palengvino. Dabar užtrunku tik surašinėdama tyrimus, nes juos reikia užregistruoti“, – sakė R. Jocienė.
Palyginus tuometinius ir dabartinius laikus, dauguma tyrimų išliko nepasikeitę. Pacientui buvo daromi bendrasis kraujo, šlapimo, kardiogramos tyrimai. Laikui bėgant, tyrimų daugėjo: atsirado gliukozės tyrimas, cholesterolio, profilaktinių programų, CRB tyrimai.
Paklausta, kas darbe sunkiausia, laborantė sako, kad jeigu darbas patinka, visko galima išmokti. Ji atkreipė dėmesį, kad sunkiau dirbti su vaikais, ypač kai tėvai neramius vaikus prigąsdina medikais – jeigu šie neklausys, jiems durs. „Normalu, kad vaikas bijo, bet tėvai turėtų vaiką paruošti. Aš vaikui tyrimą bandau pristatyti kaip žaidimą, vaikai susidomi“, – kalbėjo R. Jocienė.
O paklausta, ką veiks išėjusi į pensiją ir galutinai užvėrusi Simno ambulatorijos duris, moteris linksmai priduria, kad daug skaitys. „Mėgstu skaityti. Įpusėjau Juozo Baltušio autobiografiją“, – sakė moteris. O svajonės jos žemiškos: kad vaikai būtų sveiki ir kad jos pačios sveikata nesušlubuotų. Daugiau nieko ir nebereikia.
Danielius Jakubavičius