Rita Krušinskaitė
Prieš keliolika tūkstantmečių per Lietuvą slinkę ledynai atrideno įspūdingo dydžio riedulius – akmenis, kurie ne tik traukia žvilgsnį įspūdingu dydžiu, jie skleidžia paslaptingą mitų ir legendų sukurtą aurą. Į Lietuvos geologijos tarnybos sudarytą didžiausių Lietuvos riedulių sąrašą pateko ir du Dzūkijoje esantys rieduliai.
Didysis Dzūkijos akmuo
Didžiuoju Dzūkijos akmeniu tituluojamas akmuo stūkso Alytaus rajone, Nemunaičio seniūnijos Vangelonių kaimo pušyne. Jis yra devintas pagal dydį akmuo Lietuvoje. Vangelonių akmuo beveik dvigubai trumpesnis už didžiausią Lietuvos akmenį, tačiau ir jo ilgis įspūdingas – 7 metrai, plotis – 4,5 metro, apimtis – 18 metrų, o sveria galiūnas net 176 tonas.
Netaisyklingos formos Vangelonių akmuo vietomis yra padūlėjęs, sutrūkinėjęs. Anot vietinių gyventojų, tai žaibų paliktos žymės, mat žaibai ne kartą savo taikiniu buvo pasirinkę šį gigantą.
Vangelonių akmens, kaip ir kiekvieno didžiojo akmens, atsiradimo istoriją gaubia legendos.
Viena jų pasakoja, esą velnią erzino Nemunaičio bažnyčios varpų skambesys, nedavęs raguotajam pelkėje rytais ramiai snausti ar po sočių valgių dantis rakinėti. Vieną naktį supykęs nelabasis stvėrė didelį akmenį ir nulėkė bažnyčios griauti. Deja, neįvertino savo jėgų ir pakeliui, ties Vangelonių kaimu, išgirdo gaidžius giedant. Trenkė velnias akmenį ir, tarsi akis išdegęs, grįžo į pelkę slėptis, o sulaukęs kitos nakties persikėlė į tolimesnes pelkes, kur nesigirdėjo bažnyčios varpų skambesio, užmiršęs neštą akmenį. Taip ir liko akmuo Vangelonių kaime.
Kita legenda pasakoja, kad šį akmenį nešė du milžinai ir pametė, kai vienas jų užsikabino už kalvos ir iš rankų išslydęs akmuo giliai į žemę įsmigo.
Nemunaityje yra kelio ženklas, nurodantis važiavimo kryptį riedulio link.
Velnio akmuo
Dešimtą vietą didžiausių akmenų sąraše užima Velnio akmuo, esantis Druskininkų savivaldybėje, Švendubrės kaimo pakraštyje, dešiniajame Nemuno krante.
Šio akmens virš žemės esančios dalies aukštis yra 3,23 metro, ilgis – 7,61 metro, plotis – 5,21 metro, apimtis – 18,55 metro. Likusi nemaža Švendubrės Velnio akmens dalis slepiasi po žeme.
2004 metais šalia akmens legendų motyvais pastatytos medinės skulptūros „Varpininkas“, „Raigardo legenda“, „Piemenaitė“.
Velnio akmens atsiradimą gaubia net keli mitai. Pasakojama, kad jį velnias nešė ir norėjo Nemuną užtvenkti, tačiau švintant gaidys netikėtai anksti pragydo. Pametė velnias akmenį ir nežinia kur pradingo. Kita legenda byloja, kad akmenį velnias nešė per Nemuną norėdamas baigti mūryti Liškiavos pilį, tačiau užgiedojus gaidžiui akmuo iškrito. Trečioje legendoje pasakojama, jog labai seniai Raigardo miestą valdęs nedoras kunigaikštis, kuris su savo dvariškiais taip lėbaudavęs, jog net pačius velnius papiktinęs. Neapsikentę velniai nusiuntė vieną saviškį, kad jis milžinišku akmeniu sugriautų visą Raigardo bažnyčią ir užmuštų kunigaikštį su sėbrais. Tačiau nepavyko velniui įvykdyti užduoties, benešant akmenį užgiedojo gaidžiai ir jis jį paleido iš nagų.
Istorinėje literatūroje Velnio akmuo minimas nuo 1923 metų. Išlikę pasakojimų, kad akmenį apie 1841 metus norėta suskaldyti ir panaudoti Druskininkų bažnyčios, o apie 1905 metus – Ratnyčios bažnyčios statybai, bet vietos gyventojai, laikę akmenį šventu, neleido jo sunaikinti. 1936 metais per gegužines pamaldas iš Gardino atvykę dvasininkai prie akmens aukojo mišias ir pašventino atsivežtą metalinį kryžių, kurį įstatė į akmens viršūnę. Tačiau sovietmečiu kryžius buvo nulaužtas ir iki šiol neatstatytas.