Dainavos žodis

Savanoris Romualdas Volungevičius, vežantis humanitarinius krovinius į Ukrainą, sako: „Bijau tik vieno – kad neužsidarytų lietuvių piniginės ir širdys“

Romualdas: „Mums rūpi pabėgėliai. Su žmona Trin buvome nusprendę, jeigu reikės padėti vairuoti transporto priemonę, būtinai padėsime”.

Šių metų vasario mėnesį rašėme, kaip 40-metis Romualdas Volungevičius 9 metus paskyrė misijoms – vyko į skurdžiausias pasaulio šalis ir padėjo ten kelti mokytojų kvalifikaciją. Jau dveji metai, kaip Romualdas su žmona Estijos piliete Trin įsikūrę Savilionyse, Raitininkų seniūnijoje, o savo sodybą papuošė rožiniu drambliu. Ir vėl kalbiname Romualdą. Tik šį kartą ne apie dramblį, jam viskas gerai – stovi toje pačioje vietoje, džiugina ir stebina pravažiuojančius. O apie pagalbą Ukrainai, kurią vyras organizuoja kartu su organizacija „Ukrainos namai“ ir kitais savanoriais.
„Pirmiausiai esame kurjeriai, gabenantys prekes, paskui vairuotojai, nuo Lenkijos-Ukrainos pasienio parvežantys žmones“, – pasakojimą pradėjo Romualdas. „Mums rūpi pabėgėliai. Su žmona Trin buvome nusprendę, jeigu reikės padėti vairuoti transporto priemonę, būtinai padėsime. Turime daug tokios patirties“, – tęsė vyras. Iš organizacijos „Ukrainos namai“, kuri įsikūrusi Vilniuje, jis sulaukė pagalbos prašymo nuvežti humanitarinį krovinį ir parvežti bėgančius nuo karo žmones. Nedvejojęs sutiko. Pašnekovas pasakoja, kad bendradarbiaujant su minėta organizacija ieškomas transportas, dažniausiai autobusai. Kuro išlaidas apmoka „Ukrainos namai“. Jis džiaugiasi, kad yra gerų žmonių, kurie padeda su transportu, neima pinigų už jo nuomą.

Kelionė nepavojinga, bet varginanti

Viena kelionė nuo Lietuvos iki Lenkijos-Ukrainos pasienio ir atgal į namus trunka apie 48 val. „Lazdijai, Augustavas, Liublinas. Tuomet pasukdavome kryptimi Rava-Rus’ka. Iš viso į vieną pusę apie 800 kilometrų“, – kalbėjo vyras. Ekipažai išvažiuodavo apie 20 valandą vakare ir 8 val. ryte pasiekdavo Ukrainos pasienį. R. Volungevičius su žmona Trin į Lenkijos-Ukrainos pasienį jau vyko 4 kartus. Krovinį Vilniuje pakrauti padeda savanoriai. Į pasienį išvyksta tiek transporto priemonių, kiek pavyksta surasti, dažniausiai penkios, jose 10 žmonių. „Didelis autobusas, 3 busiukai ir priekabos“, – apie išvykas į Ukrainą kalbėjo pašnekovas. Viena transporto priemonė – „Land Rover“ – buvo palikta ukrainiečiams.
Apie 80 proc. pagalbos krovinio sudaro ilgai negendantys maisto produktai, dažniausiai konservai, likusi dalis – medicinos priemonės. Kai kurie kroviniai būna su konkrečiu adresu. „Viskas siunčiama legaliai – deklaruojama“, – pasakojo R. Volungevičius.

Kaip vyksta patikrinimas prie Ukrainos sienos?

Vyras sako, kad būtinai reikia turėti pasą. Su asmens tapatybės kortele muitininkai per sieną nepraleis. „Kadangi mūsų krovinys buvo pažymėtas raudonu kryžiaus ženklu, jį nusiųsdavo į „takelį“, skirtą humanitarinei pagalbai. Patikrindavo labai greitai. Atidarydavo keletą dėžių. Nusifotografuodavo dokumentus. Pravažiavus sieną, mūsų jau laukdavo vietiniai, jiems iškraudavome krovinį. Grįžtant atgal į Lenkiją, taip pat be eilės išleisdavo. Grįždami ieškodavome žmonių, kuriuos reikia pavežti. Beveik visada surinkdavome pilną autobusą žmonių į Varšuvą. Bendradarbiaujame su savanoriais iš organizacijų „Stiprūs kartu“, „Mėlyna-geltona“, kurie mums surasdavo pabėgėlių vežti į Lietuvą“, – pasakojo pašnekovas.

Paramos reikia nuolat

Romualdas sako, kad jo kelionės į Ukrainą nepavojingos, gal kiek vargina ir reikalauja pasiruošimo. „Noriu paskatinti ir kitus imtis tokios veiklos. Juk visi galime skirti 48 val. savo laiko. Reikia tik autobusiuką išsinuomoti, o kroviniu pasirūpina „Ukrainos namų“ organizacija“, – sako R. Volungevičius. „Pagalbos poreikis didėja. Ukrainiečių juk 40 mln.! Daug moterų, vaikų išvyksta iš šalies, ir jiems, ir likusiems gynėjams reikia padėti“, – nuoširdžiai kalbėjo vyras. Jis pabrėžė, kad labai pabėgėlių centruose Lenkijos-Ukrainos pasienyje trūksta moterų savanorių, kurios suprastų moterų psichologiją, moteriškai užjaustų bėgančias nuo karo.
Pasak Romualdo, lietuvių rankos didelės ir plačios. „Bijau tik vieno – kad neužsidarytų lietuvių piniginės ir širdys, kad jie nepavargtų ir nepriprastų prie karo, kad turėtų noro padėti. Kartais girdžiu sakant, kad aš jau paaukojau, daviau, padėjau – gana. Karas tęsiasi, jis nesibaigė, todėl ir parama turi nesibaigti. Juk galima kas mėnesį po tam tikrą sumą skirti organizacijoms ir taip paremti bėgančius ir ginančius savo laisvę Ukrainos žmones“, – įsitikinęs pašnekovas.

Danielius Jakubavičius

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: