Dažnas, važiuojantis keliu Alytus–Simnas, Santaikos gyvenvietėje, ties pirmu greičio apribojimo kalniuku, net nepamato dešinėje kelio pusėje stovinčio didelio akmens. Kam jis skirtas?
Santaikiškiai žino. Tai paminklas buvusios valstybės – Sovietų Sąjungos – didvyriui Juozui Vitui atminti. Tai asmuo, apie kurį iki šiol sklando įvairiausių gandų, kaip galbūt laviravusį tarp kelių santvarkų. Atrastą, pagerbtą ir pamirštą. Besikeičiant amžių ir valstybių sandūroms, vietoj jo garbaus atminimo teliko tik keisti pasakojimai ar pajuokiantys anekdotai.
Iš rašytinių šaltinių yra žinoma, jog Juozas Valūnas, slapyvardžiu Vitas, gimęs 1899 m., buvo stiprus antifašistinis ideologas. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas Rusijoje, įtikėjo geresniu gyvenimu ir įstojo į komunistų partiją, kovojo pilietiniame kare. Apie 1919 m. grįžęs į Lietuvą, vedė pogrindinę veiklą, po to vėl buvo išvykęs į Rusiją, mokėsi, dirbo (vadovavo Leningrado energetikos mokyklai). Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, grįžo iš Rusijos, tapo Vilniaus m. vykdomojo komiteto pirmininku.
Karo metais, remdamasis vien inteligentiškiausiais Lietuvos žmonėmis, įsteigė pogrindinę antifašistinę komunistų partiją. Buvo jos sekretorius. 1943 m. birželio 29 d. Vilniuje J. Vitas gestapo buvo suimtas ir vėliau nužudytas. Kaip spėjama, jį sučiupti vokiečių žvalgybai padėjo rusų NKVD. Priežastis? Ta pati. Nacionalizmas. Juozo Vito dokumentus prieš tai buvo perėmusi rusų komunistų viršūnėlė, juose, kaip spėjama, Juozas rimtai buvo išdėstęs apie Lietuvos TSR išstojimą iš SSRS bei atskiros Lietuvos valstybės sukūrimą. Tą galėtų paliudyti ir Juozo Vito didvyrio vardo suteikimo aplinkybės. Pasirodo, jis jam buvo suteiktas ne iškart kaip kitiems. 1964 m. Lenkija už pasiaukojimą kovoje prieš fašistinį režimą Juozą Vitą po mirties apdovanojo Griunvaldo kryžiumi. Ledai pajudėjo. Sovietų Sąjunga 1965 m. J. Vitui suteikė didvyrio vardą. Tada, tai pažymint, Santaikoje, šalia J. Vito gimtinės, ir buvo iškaltas užrašas ant akmens.
Vietos senoliai dvejopai atsiliepia apie buvusį didvyrį, kaime neturėjusį didelio autoriteto. Visada buvo kalbama, kad jis greičiau buvo specialiai iškeltas herojumi. Taip tuo metu reikėjo. O dabar daugybę metų niekas šiuo akmeniu bei jo istorija jau nebesidomi, užrašas beveik neįskaitomas, o ir pats akmuo niekam netrukdo.
Danielius Jakubavičius