Dineta Babarskienė
Gabrielė Miškinytė-Meškinienė iš Seirijų. „Esu gryna seirijokė“, – patvirtina ji. Dabar jau gana ilgą laiką gyvena Didžiojoje Britanijoje: nuo 2007 metų ji svečioje šalyje kuria savo gyvenimą. Kuo ilgiau kalbėjau su šia jauna moterimi, tuo geriau supratau, kad tokių žmonių reta. Sakau aš jai: „Gabriele, tokių žmonių dabar nebūna.“ O ji tik juokiasi ir tuoj paaiškina: „Kažkada vaikystėje perskaityta frazė tapo mano gyvenimo moto: „Žmonės, būkite žmoniški, tai svarbiausia jūsų pareiga.“ (Ž. Ž. Ruso) Su šita fraze, mintim ir einu per gyvenimą. Negaliu būti apatiška aplinkai ir žmonėms. Kartais dėl to nukenčiu, bet bent žinau, kad padariau, ką galėjau, pasielgiau kaip žmogus. Mano gyvenime žmogiškumas yra prioritetas.“
Ji pasakoja apie save paprastai, žmogiškai, nuoširdžiai, nei pagražindama, nei paryškindama, nei sutirštindama spalvas, bet jauti, kad tai tikra. O ir gyvenimas Gabrielei dėliojasi kaip ji pati nė neplanavo.
Nepatogus vaikas eina savo keliu
Mokėsi ji A. Žmuidzinavičiaus vidurinėje mokykloje Seirijuose. „Išėjau nebaigusi dešimtos klasės iš Seirijų į Alytaus ketvirtąją, Piliakalnio, vidurinę, ten ir pabaigiau dešimtą klasę, o tada jau į profesinio rengimo centrą. Sąlygos man neleido vidurinėje toliau mokytis, o profesinė patraukė tuo, kad buvo bendrabutis. Man tas bendrabutis buvo patogu, dar gaudavau ir stipendiją“, – pasakoja Gabrielė. O ir apie specialybę tuomet daug negalvojusi, sako – tai buvęs tas amžius, kai galvoje „vėjai laukuose“. „Rinkausi maisto sritį, o paskui taip likimas davė, kad aš nemažai ir dirbau šioje srityje, o ir gaminti man patinka“, – sako ji. Neslepia, kad mokėsi gan gerai, tuomet jos vidurkis buvo 8,7 balo. „Mes buvome iš vargingos šeimos. Mama mus augino viena“, – pasakoja ji. Prisipažįsta, kad mokykloje ji neturėjo geros mokinės etiketės. „Žinote, kaip anksčiau būdavo, o mes juk buvome, nepaskyčiau, kad labai varginga šeima, bet tikrai sunkiai gyvenome, mama viena mus penkis augino. Nebuvo to tokio „gero šleifo“ apie daugiavaikę šeimą, o aš dar buvau tokia garsiai kalbanti, pasakydavau savo nuomonę ir teisybės ieškodavau. Neslėpsiu, kad ir mokytojoms tai nelabai patiko. Dabar galvoju, kad buvau nepatogus vaikas, nes visada klausdavau, kodėl tą vaiką į kampą pastatėte ar kodėl jam tokį pažymį parašėte? Man reikėjo atsakymų, o jų niekas nedavė, tad ir požiūris tam tikras buvo į mane“, – pasakoja ji. Jau kitaip viskas klostėsi profesinio rengimo centre, kur mokytojos pasakė, kad ji – geras vaikas, gera mokinė. „Jos manimi patikėjo. Man, kaip bręstančiam žmogui, buvo didelis šokas išgirsti tokius žodžius“, – sako ji. Neslepia, kad dažniau jau buvo įpratusi girdėti, kad nieko gyvenime iš jos nebus. „Nemanau, kad aš ir dabar gyvenime kažką didelio padariau, bet išpildžiau mamos norus, mes visi penki esame tiesiog žmonės. Aš pati savo vaikams linkiu būti žmonėmis, žmonėmis iš didžiosios raidės – toks mano noras. Patariu elgtis, kaip jų širdutės sako“, – kalba ji. Papasakoja, kad lietuvių kalbos mokytoja pastūmėjo ją laikyti lietuvių kalbos valstybinį egzaminą, o tokių iš profesinio rengimo centro mažai buvo. „Dabar profesinė mokykla madinga, tuomet buvo kitaip, požiūris į profesinės mokyklos mokinius buvo nekoks, bet aš drąsus vaikas buvau, pakovodavau už save“, – neslepia ji. Sako, kad jie, penkiese, visi turi kokią tai meno gyslelę. „Mes – keturios sesės ir brolis. Brolis gražiai piešia, aišku, tai padėjęs į šoną. Jis vienintelis – Kaune, mes visos – užsienyje. Viena sesė labai gerą skonį turi, mama turėjo tokį pojūtį – visi mes stiliaus pojūtį turime“, – sako Gabrielė.
Niekad nemanė, kad dirbs mokykloje: dabar ji padeda ypatingiems vaikams
Į Didžiąją Britaniją išvažiavo neplanuotai. Nebuvo lengva, kalbos nemokėjo, vidurinėje kažkiek mokėsi prancūzų. „Vyriausia sesė buvo čia ledus pralaužusi, o aš atvažiavau atostogoms vieną kartą, paskui kitą kartą ir pasilikau. Sesė padėjo, gerų žmonių sutikau, o paskui įsivažiavau“, – sako ji. Savo vyrą sutiko Anglijoje, augina du sūnus. „Sūnūs gimė Anglijoje, bet jie kalba lietuviškai, lankė lietuvių mokyklą“, – pasakoja Gabrielė.
Dabar Gabrielė darbuojasi švietimo srityje. Ji dirba mokykloje, ir ne lietuvių, o angliškoje, mokytojos padėjėja su ypatingais vaikais. „Pradžioje dirbau pradinėje mokykloje su mažesniais vaikais, kurie turi autizmo spektro sutrikimų“, – sako ji. Neslepia, kad įsidarbinti mokykloje pavyko, kaip ji pati sako, kaip aklai vištai grūdas. „Mano vaikai ėjo į mokyklą, visada ėjau į tėvų susirinkimus, buvau reikli, nebijodavau garsiai pasakyti, ką manau vienu ar kitu klausimu, ir mano potencialą, matyt, pastebėjo mokyklos direktorė, pasiūlė man padirbėti, o aš niekad savęs neįsivaizdavau dirbančios su vaikais, o dabar labai patinka tai, ką aš darau“, – prisipažįsta Gabrielė. Dabar ji jau dirba su vyresniais, vidurinėje mokykloje, vaikai nuo 7 klasės, jiems – 10 metų, šiek tiek jaunesni nei Lietuvos septintokai. Pagelbsti jiems, mat vaikai su tam tikrais sutrikimais yra integruojami į mokyklos bendruomenę. „Juos reikia ir pastūmėti, ir paraginti, ir daugiau padirbėti“, – dėsto ji. Dirba, jai patinka, bet Gabrielė nelinkusi savęs girti, nelinkusi sakyti, kad tai kažkoks ypatingas pasiekimas. „Man tokį darbą dar ir patogu kaip mamai, auginančiai du vaikus, dirbti, nes atostogos mums vienu metu. Tai labai gelbsti mums, emigrantams, kurie neturi daug artimųjų, kad galėtų kažkas pagelbėti, pažiūrėti vaikus, jei prireikia“, – paaiškina ji. Prisipažįsta, kadangi turi ilgas atostogas, sugrįžta kone visai vasarai į Seirijus. „Mamos namas likęs Seirijuose, tad sugrįžtame namo, manome, kad ji mus stebi iš aukštai“, – pasakoja ji. Sako, kad vaikus čia žavi viskas: gamta, miškas, ežeras, ir pėsčiomis, ir su dviračiais lekia, nori jie čia atvažiuoti, sako, kad čia labai gražu ir šiukšlių nėra, o labiausiai stebina berniukus Gabrielių ir Dovydą tai, kad mama visus Seirijuose pažįsta ir ją visi čia žino. „Bet kiek čia tų Seirijų? Viena parduotuvė ir visi prie jos susitinka“, – kvatoja Gabrielė. Susitinka Seirijuose, jei taip išeina, ir visos Gabrielės sesės, sugrįžta iš Anglijos, vaikai labai laukia atostogų ir tokių susitikimų. „Būna, kad visi suvažiuojame, būna, kad kažkam neišeina, bet pas mamą visi nori sugrįžti, nors jos jau nėra gyvųjų tarpe, ji jau ilsisi kapuose. Mus penkis mama turėjo, dešimt anūkų sulaukė“, – sako ji. Gabrielės šeima važiuoja ir į Panevėžį, ten vyro šaknys. „Man rūpi tradicijos. Mes ir Anglijoje laikomės visų lietuviškų tradicijų, jei anksčiau kažką galėjome ir praleisti, tai gimus vaikams jau niekad“, – pastebi ji.
„Kaip ir dauguma emigrantų, vertiname tai, ko pasiilgstame, dabar jau privilegija, kad tai turi, o ir amžius daro savo: į daug ką pažvelgi kitaip“, – patikina ji. Neslepia, kad senatvę norėtų praleisti gimtinėje, kur šaknys. „Dabar sugrįžti būtų nesąžininga vaikų atžvilgiu, nes pirkome namą, keitėme gyvenamą vietą, mokyklą jiems buvo nelengva pakeisti, palikti senus draugus, o jei dar reiktų šalį keisti? Nesusigriebėme anksčiau, dabar tai reikia atidėti“, – pastebi dviejų berniukų mama.
Nė pati nežinojo, kad turi talentą rašyti: dabar jos žodžiai gydo žmonėms širdis
Sakosi, mėgusi, jai patikę lietuvių kalbos pamokos, o ir sekėsi, bet kad turi talentą reikšti mintis, kurios jaudintų kitus, būtų įsimintinos kitiems, ji nė pati, prisipažįsta, kaip nebūtų keista, nežinojo. „Prieš dvejus metus atsisveikinome su mama, ji iškeliavo Anapilin, o aš pradėjau rašyti. Tai padėjo man išjausti skausmą. Viskas natūraliai gavosi“, – pasisako Gabrielė. Rašo ji sau ir tik sau, na, šiek tiek savo kūrybos įkelia į socialinius tinklus. Sako, kad pirmą kartą įkelti savo mintis baisu nebuvo, žinojo, kad gali ir smerkti, gali ir per petį ploti. „Iš pažįstamų rato vis išgirstu, kad kažką įkvepiu, kažką palaikau, kai sunku, kai širdį skauda“, – prisipažįsta Gabrielė.
Pasidalijo ji savo kūryba ir internetinėje Seirijų grupėje. „Sugalvojau pasidalinti savo eilėmis, bet ne apie mirtį, mano pirmosios kūrybos mintys buvo apie mirtį. Čia nutariau ne apie jausmus, ne apie mirtį, o apie gyvenimą kažką pasakyti“, – aiškina ji. Sako, kad savęs jokia didele kūrėja ji ir dabar nelaiko, bet jai smagu, kai žmonės pasako, kad patinka, kad gražūs žodžiai, komplimentų pasako, ją tai smagiai nuteikia. „Kiti net klausia, ar galėtų mano mintimis pasidalinti su draugais, nes mirė draugės vyras ar tėtis. Neslėpsiu, labai gera žinoti, kad mano žodžiai padeda žmonėms gydyti širdį. Žmonės, matyt, supranta, ką noriu pasakyti, pastebi ir atranda tai, ko jiems reikia“, – pasakoja Gabrielė.
Prisipažįsta, kad ji – senamadiškas žmogus, kai kuriais klausimais. Rašo ranka sąsiuvinyje, jai taip patinka, o ir viskas vienoj vietoj. „Močiutėms ranka rašytus atvirukus siunčiame. Iš kelionių išsiunčiame irgi tik ranka rašytus atvirukus. Man patinka tokios tradicijos“, – patikina ji ir priduria, kad šiemet su šeima ir Portugalijoje, ir Prancūzijoje, ir Ispanijoje pabuvo. Paklausta, gal kažkas nuguls į knygos lapus, sako, kad vyras ją ragina tai daryti, bent mažu tiražu išleisti, kad vaikams būtų prisiminimas, bet kol kas ji dar nedrįsta, sako, pasitikėjimo savimi dar nėra. „Ir be manęs yra daug rašančių. Tai ką aš? Kažkada gal – taip,“ – svarsto ji.
Dar ji fotografuoja savo malonumui. „Aš matau vaizdą nuotraukomis. Pamatau, kad tai būtų gera nuotrauka, patinka pastebėti kai kuriuos dalykus“, – sako ji. Tas pats ir su rašymu. „Pamatau žmogų, vaizdą ar objektą ir man reikia kažką užrašyti – tiesiog kyla minčių“, – sako ji. Prisipažįsta, jei iškart neužrašo, „daug kartų, taip sudegusi“, tos mintys dingdavo ir nesugrįždavo. „Kad ir ant parduotuvės čekio reikia užsirašyti“, – tarsteli ji.
Garsi plaukų stilistė I. Bagdonaitė, įkvėpta Gabrielės žodžių, sugrįžo namo. Su stiliste ir visažiste padarė gražią fotosesiją. „Nustebau. Aišku, kad širdį ir savimeilę tai glosto“, – neslepia Gabrielė.
Bet svarbiausia Gabrielei yra išlikti žmogumi. Gyventi stengiasi pagal širdį, gyvena taip, kaip liepia širdis, žino, kad tai prabanga, gerai, kad vyras ją, menininkę, kai prireikia, nuleidžia ant žemės, kaip pati sako, „gražioj formoj“. „Kad galiu svajoti, menininke būti, dėkinga vyrui, nes jis tai leidžia“, – pasidžiaugia ji.
Ir linki mums visiems Gabrielė to, kuo gyvena pati. „Ir kai ateis jau pabaiga: linkiu visiems išeit su savo sąžine švaria. Žinau, nei vienas nesam mes šventi. Bet stengtis vis tik reikia: kiekvienoj dienoj – savoj širdy“, – rašo Gabrielė.