Dainavos žodis

Tautodailininkė Irma Gurevičienė: „Mano vaikystės svajonės – archeologija ir menas, susiliejo į vieną profesiją – keramikos amatą“

Visai neseniai kryptingas Irmos Gurevičienės kūrybinis kelias sulaukė pripažinimo – ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare.

Jei žmogus tikrai žino, ką norėtų gyvenime veikti, tai jis sugebės nueiti pačius sudėtingiausius kelius, kurie veda į svajonę, kol galų gale pasieks išsvajotą tikslą. Tai galima pasakyti apie penktos kartos Rudaminos miestelio gyventoją, tautodailininkę, keramikos amato edukatorę Irmą Gurevičienę.

Ši jauna ir kūrybinga moteris įsitikinusi, jog žmogus be kūrybos kaip medis be lapų. Vadybos ir verslo administravimo studijas baigusi I. Gurevičienė šiuo metu kuria meną, puoselėja keramikos amatą ir džiaugiasi gyvenimu savo gimtajame krašte.

Gali būti, kad kūrybingumą ji paveldėjo iš savo močiutės Marytės Bronislavos Vaitulionienės, vienos iš kažkada Rudaminoje gyvavusio teatro „Sodžius“ įkūrėjų.

Visai neseniai kryptingas Irmos kūrybinis kelias sulaukė pripažinimo – ji tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare.

Apie vingiuotus profesijos pasirinkimo kelius, kūrybinį įkvėpimą, viešuosius pirkimus ir svajones kalbamės su I. Gurevičiene.

Ką Tau reiškia faktas, jog tapai Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare?

– Būti Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare man yra įvertinimas kaip menininkės, bet kartu ir atsakomybė. Smagu, kai esi pastebėtas, o tavo kūrybinį darbą vertina, reiškia, kad eini teisingu keliu.

Kokia buvo Tavo kūrybinės veiklos pradžia? Kas paskatino imtis dailės? Ar iškart žinojai, jog būsi keramikė?

– Prieš daugiau kaip 20 metų pirmuosius tapybos, piešimo ir keramikos žingsnius žengiau besimokydama Lazdijų meno mokykloje. Tikriausiai visų vaikystėje klausdavo, kuo norėtum būti užaugusi. Aš visada atsakydavau, kad noriu būti archeologe. Visada patiko domėtis istorija ir tradicijomis. Nors baigusi vidurinę įstojau mokytis vadybos ir verslo administravimo Vilniaus universitete, tačiau mane visada domino menai. Baigusi studijas, sugrįžau atgal į Lazdijų kraštą. Čia sukūriau šeimą ir pradėjau dirbti Lazdijų kultūros centre. Tuo metu kaip tik buvo atidaromas Rudaminos amatų centras, kuriame pradėjau dirbti. Būtent čia atsirado galimybė išreikšti save kaip menininkę. Pradėjau organizuoti įvairius edukacinius užsiėmimus, burti vaikų ir suaugusių būrelius. Su kolege beveik 8 metus puoselėjome keramikos amatą. 2020 metais baigiau fotografijos studijas, o 2022 metais – Kauno taikomosios dailės mokykloje įgijau ir keramiko specialybę. Ir dabar suprantu, kad mano vaikystės svajonės – archeologija ir nuolatinis domėjimasis menu, susiliejo į vieną profesiją – keramikos amatą.

Vilniaus universitete baigei vadybos ir verslo administravimo studijas. Ar teko nors vieną dieną dirbti pagal specialybę, kaip atsitiko, jog užsiėmei visai kita veikla – dailiaisiais amatais? Ar niekada nesigailėjai, kad pasukai būtent šiuo keliu?

– Vilniaus universitete įgytas vadybos ir verslo administravimo žinias pritaikau ir dirbdama viešųjų pirkimų srityje, ir amatų centro veikloje, ir dailiuosiuose amatuose. Ne tik vadybos, bet ir fotografijos žinias kuo puikiausiai pritaikau visose savo veiklose. Ne be reikalo yra posakis: „Ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“. Mano menininko kelias lygiagrečiai eina su kita man be galo įdomia veikla – viešaisiais pirkimais. Atrodytų, tokios priešingybės, bet man taip patinka. Nuo viešųjų pirkimų pailsiu kurdama, o kartais, kad kūrybinės mintys aplankytų, reikia padirbėti visiškai priešingoje srityje. Ar gailėjausi tokio savo pasirinkimo? Tikrai niekada nesigailėjau. Kaip gali gailėtis kelio, kurį pati sukūrei.

Kas Tavo kūrybai suteikia įkvėpimo, ar turi pasirinkusi konkrečią sritį ir techniką?

– Įkvėpimo semiuosi iš gamtos, istorijos, archeologinių radinių. Mane ypač domina tradicinė lietuvių keramika. Jos formavimo (lipdymo, žiedimo), dekoravimo, glazūravimo ir degimo būdai.

Kokiose parodose dalyvavai, kur buvo galima pamatyti Tavo darbus?

– 2020 metais darbai eksponuoti Alytaus krašto muziejuje, parodoje „Aukso vainiko link“, 2021 m. Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje „Baltiškieji raštai keramikoje: iš praeities į ateitį“, 2022 m. Kauno taikomosios dailės mokykloje (Alytuje) suaugusiųjų keramikos parodoje, 2020 m. Rudaminos amatų centre suaugusiųjų keramikos darbų parodose. Esu dalyvavusi ir savos kūrybos keramikos darbus pristačiusi įvairiuose projektuose: „Dzūkijos piliakalnių kelias“, „Jotvingių kelias“ ir kt. Keramikos amatą demonstruoju ir jo mokau kitus įvairiuose renginiuose ir stovyklose.

Ar niekada negalvojai palikti Lazdijų kraštą ir išvažiuoti gyventi bei kurti didmiestyje ar užsienyje?

– Man Lazdijų kraštas yra brangus. Aš gimiau ir šiuo metu su šeima gyvenu Rudaminos miestelyje. Čia noriu dirbti, kurti ir puoselėti tradicijas. Lazdijų krašte turiu galimybių įgyvendinti visas savo svajones ir kūrybinius sumanymus.

Ar galima pragyventi iš tautodailininko darbų?

– Tikriausiai dauguma tautodailininkų pasakytų, kad įmanoma, bet nėra lengva. Todėl šiuo metu dirbu du lygiagrečiai mielus širdžiai darbus. Gal ateityje visą save atiduosiu tik kūrybai, bet dabar man patinka toks gyvenimas.

Ar daug Lazdijų rajone yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių?

– Lazdijų rajone nėra daug Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių. Mūsų kraštiečiai, kurie priklauso šiai sąjungai, riša sodus, karpo karpinius, siuvinėja. Norėtųsi, kad jų būtų daugiau.

Ko norėtum palinkėti Irmai Gurevičienei ateinančiam penkmečiui?

– Norėčiau palinkėti, kad niekada nenustočiau svajoti, nes svajonės tikrai pildosi – reikia labai norėti ir imti iš gyvenimo viską, ką jis tau duoda. Aš visada sakau, kad į mūsų gyvenimą ateina žmonės, kurie mūsų likimą pakreipia reikiama kryptimi, todėl palinkėsiu sau, kad į mano gyvenimo kelią ateitų kuo daugiau bendraminčių ir mes nuveiktume daug šaunių ir kūrybinių darbų.

Dzūkų žinių“ informacija

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: