Vaikystėje svajojusi tapti bibliotekininke svajonę išpildė tik po daugelio metų. Išmaišiusi platųjį pasaulį darbą rado šalia namų – Užubaliuose. Apie darbą laikraščio redakcijoje ir dar negirdėtą fito gobeleno audimą pasakoja bibliotekininkė Rima. Jūsų teismui pristatome ARSVB vyresn. bibliotekininkę Rimą Abečiūnę.
– Papasakokite, koks buvo kelias link šios karjeros, ką anksčiau dirbote ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Mokykloje svajojau tapti bibliotekininke, net būrelį lankiau, o knygų skaitymas iki šių dienų man labai mėgstama veikla.
Svajonę kiek toliau nustūmusi, pasirinkau ekonomikos studijas Vytauto Didžiojo Universitete. Po studijų dirbau laikraštyje „Verslo žinios“ – įgijau vertingos patirties žurnalistikoje. Po kurio laiko išvykau padirbėti į Angliją ir pamatyti „plačiojo pasaulio“, tais laikais tai buvo tokios naujovės, kurių dabar apstu ir Lietuvoje: dideli prekybos centrai, ištisi prekybos miestai bei žmonės, kurių veiduose galima įžvelgti tik gėrį. Grįžusi į Lietuvą pradėjau darbą FM 99 radijuje ir madų versle, na, o dabar, po begalės paieškų, dirbu prie pat savo namų – Užubalių bibliotekoje. Tiek kelio nueita, pamatyta bei patirta. Išsipildė mažos mergaitės svajonė.
–Bibliotekininke dirbate visai neseniai, bet jau spėjote aktyviai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, kokia Jūsų paslaptis?
– Paslapčių nėra. Man patinka bendrauti ir dirbti žmonėms, o žmonės Užubaliuose tokie, kaip ir visur: jie viskuo labai domisi, viską nori žinoti ir kartu daryti. Užubalių bendruomenė – išskirtinė. Su bendruomenės pirmininke Felomena Lazauskiene puikiai sutariame ir norime, kad Užubalių krašto žmonės turėtų kuo daugiau pramogų ir veiklų, džiaugiuosi, kad prie bendruomenės aktyvaus gyvenimo ir idėjų įgyvendinimo galiu prisidėti ir aš.
– Kokiomis savybėmis ir gebėjimais turi pasižymėti žmogus, pasirinkęs šį karjeros kelią?
– Atvirumas ir komunikabilumas. Dabar biblioteka atvira visiems įvairaus amžiaus, galimybių ir poreikių bendruomenės nariams bei naujoms idėjoms, pasiūlymams, patyrimams, biblioteka – „gyva“ susitikimų vieta. Čia laukiami visi: ir dideli, ir maži, ir net tie, kurie nelabai mėgsta skaityti knygas.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, gal turite išsiskiriančių pomėgių?
– Nuo vaikystės esu labai žingeidi ir smalsi. Mažutė būdama, net močiutės suknelę sukarpiau, nes mano lėlytei taip pat reikėjo gražios suknutės.
Mane supo darbščios ir išradingos „rankdarbiaujančios“ močiutės: Julija ir Marcelė, mama – Danutė, dėdienė – Onutė, tetos: Marytė ir Stasė. Ir mane jos „užkrėtė“ rankdarbiais. Moku megzti, nerti, siuvinėti, siūti, velti, pinti ir austi; dažyti audinius, užsiimu dekupažu, gaminu papuošalus, kuriu vienetinius šilko šalius, gaminu interjerines lėles. Šiais metais jau ir Kauno Taikomosios Dailės mokykloje, Alytaus filiale, tekstilės ir odos gamintojo studijas pabaigiau – pagilinau savo žinias ir techniką. Bet ir vėl noriu išmokti kažką naujo ir įdomaus, juk mokytis niekada nevėlu.
– Esate ne tik bibliotekininkė, bet ir „aktyvistė“ bendruomeninėje veikloje bei išradinga edukatorė, kokias edukacijas vedate ir kokios naujovės laukia Jūsų skaitytojų?
– Edukacijos yra mano mėgstama veikla – čia aš galiu pasidalinti žiniomis ir įgūdžiais su kitais žmonėmis. Bibliotekoje turime veiklių moterų, vaikų, kurie visuomet laukia edukacijų. Kadangi išmanau daug įvairių veiklų, tai edukacijas organizuoju pagal sezonus, kad galėtumėm priemonių prisirinkti gamtoje. Aš mėgstu natūralias medžiagas ir natūralumą rekomenduoju kitiems. Žiemos metu, artėjant šventėms, darome Kalėdinius vainikus, žaisliukus; pavasarį – Velykines dekoracijas: dažome kiaušinius bei gaminame Užgavėnių kaukes; Mamos dienai – gaminame atvirukus; o Vasarą – renkame žolynus, piname Joninių vainikus ir gaminame fito gobelenus. Ateis ruduo – ir mes darysime fraktalus, mandalas, rudenines puokštes, megsime, velsime, ausime ar net ir nersime.
–Fito gobeleno audimas, papasakokite, kokia tai edukacija ir kiek laiko tam reikia skirti?
– Fito gobelenas – gobelenas, austas naudojant įvairius augalus. Šia technika galima pasigaminti visus metus kvepiančius kilimėlius, paveikslus. Viskas yra iš žolynų: čiobrelių, melisų, kvapniųjų mėtų, raudonėlių, kviečių, avižų, anyžinių lofantų, levandų, bitinių facilijų, galima ir miskantinius augalus ir net ajerus naudoti. Prisirenkame augalų ir audžiame, o ataudai – tai mūsų žolynai. Tuomet jau deriname, parenkame, kokius naudosime, kur ką dėsime, – kuriame savo „žolynų“ gobelenus. Būtinai reikia pabandyti ir pasidaryti. Žolynų kvapai suartina, apramina, harmonijos įneša, o beaudžiant ir pasikalbėti, pabendrauti galima. Tai laiko ir kruopštumo reikalaujantis darbas.
– Kuo Jums patinka darbas bibliotekoje?
– Į bibliotekas žmonės ateina ne tik skaityti ar laikraščių vartyti, jie ateina pabendrauti, turiningai praleisti laiką, ką nors naujo išbandyti ar sužinoti. Bibliotekos yra bendruomenių traukos centrai, susitikimų ar veiklų vietos, bendraminčių susibūrimai. Mane labiausiai žavi įvairiapusiškumas bibliotekoje. Nuostabu, kad bibliotekos toliau išlieka „šviesuliais“.
–Turime internetą, kabelinę televiziją, elektronines knygas, ar biblioteka vis dar aktuali šiais laikais?
– Joks dirbtinis intelektas negali pakeisti bendravimo su žmonėmis. Mes – žmonės, ir mums reikia bendravimo, veiklų, užsiėmimų ir net knygų lapų šnarėjimo.
–Jūsų palinkėjimas kolegoms bibliotekininkams.
– Kolegės,būkite ir toliau tokios nuostabios ir kūrybiškai žavios, draugiškos ir nepakartojamos.
Ačiū už pokalbį
Parengė ARSVB vaizdinės informacijos rengimo darbuotoja Auksė Čyžiūtė