Praėjo metai nuo dienos, kai Petro Puzono gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. 2025-ųjų rugpjūčio 18-ąją netikėtai mirė jo žmona Renata Puzonė. Apie jų šeimą, bendrą gyvenimą, vestuves, Petro kūrybą ir Renatai skirtas dainas buvo rašyta ne kartą. Tačiau šiandien tie pasakojimai skaitomi jau kitaip – tai, kas anuomet buvo dviejų žmonių meilės, bendrų planų ir ateities istorija, dabar tapo brangiais prisiminimais.
Per metus Petro gyvenime daug kas pasikeitė. Po penkiolikos metų, praleistų Anglijoje, jis sugrįžo į Lietuvą ir vėl įsikūrė Dauguose. Dirba Alytuje ir rūpinasi vaikų ateitimi, kuria ir kasdien aplanko Renatos kapą. Tačiau šiandien kalbantis su Petru labiausiai jaučiamas ne noras grįžti į praėjusių metų skaudulius, o susitaikymas su tuo, ko žmogus jau nebegali pakeisti.
„Tai, ką buvau žadėjęs – kad jos gyvenimas nebus pamirštas, nebus paliktas. Tam ir esu dabar ir bandau gyventi toliau“, – sako Petras.
Tas paprastas „bandau gyventi toliau“ turbūt geriausiai ir apibūdina jo dabartinę būseną. Jis nesako, kad laikas išgydė netektį. Greičiau metai išmokė su ja gyventi. Renatos nebėra šalia, tačiau jos vardas, kartu kurti planai, prisiminimai ir šeimai duoti pažadai liko Petro kasdienybėje.
Sugrįžęs į Lietuvą jis vėl dirba tai, ką geriausiai moka – atlieka statybos, remonto bei aplinkos tvarkymo darbus. Daugiausia Alytuje ir Dzūkijos krašte. Apie darbą Petras šiandien kalba paprastai: svarbu ne tik užsidirbti, bet ir būti reikalingam žmogui, kuriam reikia pagalbos.
Petras jau galvoja ir apie tai, kaip ateityje turėtų atrodyti žmonos amžinojo poilsio vieta. Jis nenori didelio, šalto akmens statinio – norėtų gėlių, žalumos ir vienetinio, specialiai Renatos atminimui sukurto paminklo su kalvio darbo tvorele. Skubėti vien tam, kad būtų kuo greičiau padaryta, jis nenori. Svarbiau, kad tai turėtų prasmę.
Per šiuos metus Petras daug galvojo ne tik apie Renatą, bet ir apie patį gyvenimą. Netektis privertė kitaip pažvelgti į dalykus, dėl kurių žmonės pykstasi, ginčijasi, laikosi principų ir vis atideda svarbiausius žodžius kitai dienai.
„Šitie metai man davė daug daugiau nei visi tie, kuriuos nugyvenau kaip žmogus“, – prisipažįsta jis.
Petras sako supratęs, kokie trapūs yra žmogaus planai. Galime kurti, svajoti ir dėlioti ateitį, tačiau kartais vienas rytas pakeičia viską. Todėl šiandien jis nebenori savo gyvenimo atiduoti pykčiui.
„Nustokite gyventi per savo principus, ego. Išmokite mylėti žmones, kurie yra dabar čia, šalia jūsų“, – sako Petras.
Gal tai ir yra svarbiausia jo per šiuos metus išmokta pamoka. Žmonės neretai gyvena taip, tarsi laiko turėtų be galo daug: pykstasi, nekalba, neatleidžia, laukia tinkamesnės progos atsiprašyti ar pasakyti gerą žodį. Tik netekęs artimo žmogaus supranti, kad rytojus niekam nėra pažadėtas.
„Mylėti reikia dabar, suprasti reikia dabar, atleisti ir atsiprašyti reikia dabar“, – kalba Petras.
Todėl ir į praėjusių metų skaudulius jis šiandien stengiasi žiūrėti ramiau. Jam svarbiau ne tai, kas ką pasakė ar padarė, o gyvenimas, kurį jiedu su Renata turėjo, jų šeima, bendri planai ir tai, ką ji paliko artimiausių žmonių širdyse.
„Mes visada ją mylėjome, gerbėme ir mylime toliau. Stengiamės gyventi taip, kad jos atminimas būtų nepamirštas“, – sako jis.
Renatos atminimas gyvas ir šeimos ateities planuose. Petras daug kalba apie sūnų ir jo krepšinio kelią. Pasak jo, vaikinas dar Renatai buvo pažadėjęs daug pasiekti sporte, todėl dabar tėvas stengiasi padėti jam to pažado siekti. Dėl sūnaus ateities užsienyje tenka daugiau dirbti, planuoti ir ieškoti galimybių tobulėti.
Petrui tai taip pat yra Renatos atminimo tęsinys – ne vien nuotrauka ar uždegta žvakė, bet pažadai ir darbai, kuriuos dar galima įvykdyti. Jis pats sako supratęs, kad žmogaus atminimui nebūtinai reikia didelių materialių ženklų. Kartais galima pasodinti medį, kažkam padėti ar padaryti gerą darbą, kuris kalbėtų apie išėjusį žmogų.
Kita svarbi Petro gyvenimo dalis liko kūryba. Vyras kūrė dainas dar Renatai esant gyvai, viena jų buvo skirta ir jų vestuvėms. Po žmonos mirties kūryba nenutrūko. Priešingai – Petras sako, kad per metus parašęs daugiau kaip šimtą dainų.
Šioms metinėms gimė ypatingas kūrinys – giesmė, malda Renatai. Petras niekada neplanavo rašyti tokiai progai, tačiau žodžiai atėjo patys.
„Ta giesmė ir malda ne tik jai, bet ir visiems kitiems, kurie kažko neteko – brolio, mamos, tėčio, vaiko“, – sako Petras.
Galbūt čia labiausiai ir matyti, kiek žmogus gali pasikeisti per vienerius metus. Asmeninis skausmas niekur nedingo, tačiau širdyje atsirado vietos suprasti ir kitų netektis. Petras kalba ne tik apie save, bet ir apie kiekvieną, kuriam teko atsisveikinti su artimu žmogumi ir po to mokytis gyventi kitaip.
Praėjus metams Petras ilgisi Renatos, važiuoja į kapines, kuria jai ir apie ją, nori įgyvendinti tai, ką buvo pažadėjęs. Tačiau kartu jis dirba, kuria savo gyvenimą Dauguose ir stengiasi priimti tai, ko pakeisti nebegalima.
Kai kalba pasisuka apie tai, ar kada nors jo gyvenime galėtų atsirasti kitas žmogus, Petras atsako labai trumpai:
„Man reikia kitos? Man reikia jos.“
Šiame sakinyje turbūt telpa visi praėję metai – meilė, ilgesys ir tuštuma, kurios kitu žmogumi paprasčiausiai nepakeisi.
Pirmąsias Renatos mirties metines Petras Puzonas pasitinka jau kitoks nei prieš metus. Ne todėl, kad pamiršo ar kad nebeskauda. Greičiau todėl, kad suprato, jog gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad jį atiduotume pykčiui.
Todėl šiandien svarbiausia jo mintis skirta ne mirusiesiems, o mums, dar esantiems čia. Kol galime – susitaikykime, atleiskime ir atsiprašykime. O svarbiausia – mylėkime žmogų ne tada, kai prie jo kapo nešame gėles, bet tada, kai jis yra šalia.
Nes niekas iš mūsų nežino, ką gyvenimas bus paruošęs rytoj.
P. S. Rugpjūčio 22 d. Varėnos r. Babriškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje bus laikomos šv. mišios už Renatą Puzonę.
