Kunigui, psichologui Ryčiui Baltrušaičiui šie metai ypatingi – jis mini 49-ąjį gimtadienį ir 25-erių metų kunigystės sukaktį. Šiandien, žvelgdamas į ketvirtį amžiaus kunigystės, dvasininkas sako, kad svarbiausia dovana per visus šiuos metus buvo žmonės. Tie, kuriuos sutiko, kurie pasitikėjo, kurie leido būti šalia jų svarbiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Balbieriškyje už jo kunigystės jubiliejų ir gyvenimo metus buvo aukojamos šv. Mišios. Alytaus kultūros centro 780 vietų salė buvo pilnutėlė žmonių, o vakare į bendrą vakarienę susirinko 156 svečiai.
„Turėti didelį būrį žmonių šalia yra dovana. Tikrai didžiulė. Jausmas labai geras“, – sako R. Baltrušaitis.
Jis neslepia – per septynerius metus Alytuje jis daug savęs atidavė žmonėms, todėl šiandien džiaugiasi matydamas, kad užsimezgusios draugystės išliko.
„Kai reikia, yra žmonės. Kai jiems reikia – santuoka, krikštynos, kažkas susirgo, kažkas mirė – aš atiduodu dalį savo laiko, būnu tiek, kiek reikia, ir padedu taip, kaip reikia“, – pasakoja kunigas.
Širdžių jungtis, anot jo, nesibaigia tada, kai užsidaro namų durys. Žmogus gali likti fiziškai vienas, tačiau jo gyvenime yra daugybė kitų žmonių.
„Tos širdžių jungtys – daugybė žmonių su manimi. Ir tas gerumas, daugybė pasakytų žodžių, kartais su ašaromis, apkabinant vieniems kitus – tai yra dovana. Nereali dovana.“
Dėkingumas žmonėms, kurie augino
Kalbėdamas apie tai, už ką šiandien jaučia didžiausią dėkingumą, R. Baltrušaitis pirmiausia mini tėvus. Mamą ir tėtį, kuris prieš aštuonerius metus išėjo Anapilin. Dėkingas jis ir mokytojams. Tiems, kurie jo vaikystėje ir paauglystėje sugebėjo pamatyti daugiau nei hiperaktyvų, vietoje nenustygstantį kaimo vaiką.
„Kai kurie turėjo kantrybės ir įžvelgė, drįstu sakyti, Didžios Dvasios žmogų. Įžvelgė, kad šitas kaimo vaikas turi kažką daugiau negu tik visi tie veiksmai, elgesys ir žodžiai, kurie juos vesdavo iš kantrybės.“
Jo dėkingumo sąraše – mokytojai, dėstytojai, kunigų seminarijų bendruomenės, psichologijos studijų Vilniuje žmonės, Romos dėstytojai, psichoterapijos mokytojai, bičiuliai ir daugybė parapijiečių.
„Žmonių gerumas nepaprastas“, – sako kunigas Rytis. Kunigystės kelias jį vedė per skirtingas vietas: Prienus, Romą, Marijampolę, Keturvalakius, Kauną, Alytų, o šiandien – Balbieriškį ir Naująją Ūtą. Kiekvienoje vietoje liko žmonių, prisiminimų ir draugysčių.
Ypač šiltai jis prisimena septynerius metus Alytuje. „Alytų prisimenu su didžiuliu dėkingumu – kaip šiltą ir Dievo alkaną miestą.“
Kunigystė – daug platesnė, nei kadaise įsivaizdavo
2001 metų rugsėjo 22-ąją tapdamas kunigu R. Baltrušaitis nesijautė turįs visiškai kitokį kunigystės vaizdinį. Jis ir seminarijoje statė spektaklius, domėjosi kūryba, žmonėmis, įvairiais dalykais.
Tačiau viena šiandien jį stebina. „Prieš 25 metus neįsivaizdavau, kad kunigystė turi tiek daug galimybių būti su žmogumi.“
Per ketvirtį amžiaus jis suprato, kad kunigystė gali įsišaknyti pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Ir kad žmogui reikia ne vien pamokslo ar atsakymo. „Kunigystė yra tokia turtinga. Jeigu pats esi gyvas, įsimylėjęs Jėzų, tikintis, laisvas, tai kunigystė kaip vanduo, kuris gali ir tarp pačių sausiausių akmenų tekėti, juos judinti, vilti, girdyti aplinkui esančią žemę.“
Kartais svarbiausia – tiesiog būti šalia
Kunigas R. Baltrušaitis – ne tik dvasininkas. Jis studijavo psichologiją, o šiandien gilina žinias humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos srityje. Todėl jo gyvenime susitinka dvi svarbios sritys – tikėjimas ir psichologija. Tačiau yra akimirkų, kai nei viena, nei kita negali pateikti greito atsakymo. Tada, sako R. Baltrušaitis, svarbiausia – būti šalia.
„Būti šalia kartais tyloje, būti šalia išlaukiant, kol žmogus išsiverks.“
Jo kabinete, kaip pats juokauja, gana dažnai tenka keisti servetėlių dėžutes. Tačiau už šio paprasto vaizdo slypi labai rimta mintis: žmogui krizėje pirmiausia reikia ne skubaus sprendimo, o kito žmogaus, kuris neišsigąstų jo skausmo. Pašnekovas tiki, kad nėra tokios problemos, kuri būtų visiškai neišsprendžiama.
„Gal kartais ne taip, kaip norėtume. Gal kartais rezultatas ne toks, kokio tikėjomės. Bet nėra tokios problemos, kuri būtų neišsprendžiama.“
Jo įsitikinimu, ne pats laikas gydo žaizdas. Svarbu tai, kas tame laike vyksta: pokalbis, malda, pagalbos ieškojimas, bendruomenė, buvimas su kitu žmogumi. „Žaizdas gydo kas tame laike vyksta.“
Žmonės išmokė neskubėti teisti kito žmogaus
Per 25 kunigystės metus R. Baltrušaitis išmoko vieno svarbaus dalyko – nesusireikšminti ir neskubėti teisti kito žmogaus. „Duoti laisvę kitam, net jeigu, mano supratimu, jis idiotiškai elgiasi. Nekontroliuoti, bet leisti suprasti, kad man rūpi.“
Kunigas pasakoja, kad kiekvienas žmogus turi savo vidinį pasaulį, į kurį kitas niekada iki galo negali patekti. Tą mintį jis sieja su viena Eucharistijos maldos eilute apie žmogaus tikėjimą, kurį iki galo pažįsta tik Dievas.
Kunigas tai vadina žmogaus „širdies sodu“. „Yra tas širdies sodas, kuriame vaikšto tik tas žmogus ir Dievas. Ir tik jie ten susitinka, tik jie ten kalbasi arba tyli. Į tą sodą nepajėgus įžengti kitas žmogus.“
Todėl, jo įsitikinimu, mes negalime žinoti visos kito žmogaus istorijos. Negalime matyti visos jo kančios, visų jo kovų ir visų pastangų.
Pašnekovas neslepia – kunigas taip pat pavargsta, abejoja, kartais palūžta. Ir, jo manymu, būtų pavojinga sakyti priešingai.
„Būtų labai didelė problema, jeigu kunigas sakytų: aš niekada nepavargstu, niekada neabejojau, aš viską žinau. Kunigas pirmiausia yra žmogus. Todėl ir dvasininkai gali perdegti, patirti krizes, ieškoti pagalbos. Kas padeda išbūti sunkų laiką? Vienam – bičiuliai, kitam – malda, trečiam – psichoterapija, dvasinis palydėjimas, šeima, tyla ar kūryba. Kiekvienam savo“, – sako jis.
Knygoje – daug paties kunigo išgyvenimų
Šventėje pristatyta ir jo poezijos knyga. Pats R. Baltrušaitis pripažįsta, kad išleisti poezijos knygą – tai tam tikra prasme apsinuoginti. Knygoje yra vaikystės, pašaukimo, meilės, tylos, tikėjimo, netekties, ligos, vilties ir nevilties.
Viename eilėraštyje pasirodo mirtis – nekviesta viešnia, kuri ateina tada, kai žmogus pats išgyvena sunkų etapą. Pašnekovas neslepia, kad šis tekstas gimė ligoninėje, pervargimo, perdegimo ir panikos laikotarpiu.
„Ten viskas apie mane“, – sako jis.
Knygoje atsispindi ir sutikti žmonės, jų istorijos, santykiai su artimaisiais, bičiulio onkologinės ligos patirtis, vaikystės prisiminimai, pašaukimo klausimai. Tačiau poezijos, anot jo, neįmanoma suplanuoti.
„Poezija atsitinka, ištinka. Ją reikia pagauti tuo metu, kai ji ateina. Tylos reikia, nors jos kartais bijome“, – sako pašnekovas.
Anot R. Baltrušaičio, tyloje tenka susitikti save. „O save sutikti ne visada malonu. Tada išryškėja seni, neišspręsti dalykai, santykių problemos, baimės, klausimai, kuriuos ilgai atidėliojome. Šiandien prie viso to dar prisideda didžiulis informacijos kiekis, nuolatinis greitis ir telefonai“.
Kunigas prisipažįsta pats taip pat ne visada sugebantis nuo jų atsitraukti. Tačiau jam skaudu matyti šeimą restorane, kurioje tėvai ir vaikai sėdi kartu, bet kiekvienas žvelgia į savo telefono ekraną.
„Liūdnas vaizdas. Neatidėliok meilės. Juk gyvenimas – nuolatinis ryšys ir bendravimas. Net puodelis kavos man primena apie žmonių tarpusavio ryšį: kažkas kavą užaugino, kažkas pupeles išlukšteno, kažkas supakavo. Ir galiu mėgautis aromatu, skoniu, bendravimu ją gerdamas“.
Todėl R. Baltrušaitis šiandien labiau nei bet kada anksčiau nori branginti tai, kas yra čia ir dabar.
„Gyvenu gyvenimą, o jis bėga greitai. Ir argi dėkingumo, meilės, skaidrumo, tyrumo, švelnumo kada nors galėtų būti per daug? Niekada. Jo galėtų būti tik per mažai.“
