Rasa Švirmickaitė
Yra žmonių, kurie ko besiimtų, viskas tarsi iš rankų krenta, tarsi iš anksto pasmerkta žlugimui, yra ir tokių, kurie kokios veiklos besiimtų, ją lydi sėkmė. Simne gyvenantis Arūnas Narauskas priklauso pastariesiems.
„Viena svarbiausių žmogiškosios laimės dėlionės dalių – įdomi veikla“, – sako A. Narauskas, turintis bent keletą mėgstamų veiklų. Vyras Simno specialiojoje mokykloje moko pynimo iš vytelių, vadovauja mokinių teatrui „Runa“, dainuoja grupėje „Credo“, veda renginius, o paskutiniu metu atrado laiko pasinerti į naują veiklą – kulinarijos laidą „Ponas Arūnas tai moka geriausiai“.
Vasarą, kai mokykloje gyvenimas prityla, jis savo gyvenimo tempo nelėtina, važiuoja padirbėti į užsienį, skina braškes, ravi morkas ir dirba visokius kitokius fizinius darbus.
IŠMOKO PYNĖJO AMATO IR NESIGAILI
„Mano senelis buvo stalius, o mama dirbo mokytoja. Kai vasaromis ji visam mėnesiui išvažiuodavo į sesiją, aš likdavau pas senelius. Kol senelis su močiute dirbdavo įvairiausius ūkio darbus, aš veiklos rasdavau senelio dirbtuvėse. Apžiūrinėdamas gausybę įvairios paskirties įrankių, jausdavausi rimtu amatininku“, – prisiminimais apie vaikystę dalijosi A. Narauskas.
Kai 1991 metais Alytuje atsidarė Dailiųjų amatų mokykla (dabar Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialas), A. Narauskas pasirinko ją. Penkiolikmetis norėjo išmokti keramikos paslapčių, galvojo, jei senelis stalius, jam derėtų būti keramiku, tačiau tais metais mokykla keramikų grupės nerinko. Beliko mokytis pinti iš vytelių.
Nors tai nebuvo jo svajonių profesija, šio žingsnio A. Narauskas nesigaili ir jau 27 metus moko proto negalią turinčius vaikus pynimo iš vytelių. Simniškiui smagu stebėti, kaip vaikų rankose atskiros vytelės įgyja formą, o veidus nušviečia šypsena.
Vos baigęs pynimo mokslus, A. Narauskas pasuko pedagogikos keliu. Simno specialiosios mokyklos direktorė jį pakvietė padirbėti pynimo mokytoju. Patyrusi pedagogė įžvelgė, kad vaikams tokios pamokos patiks, o ateityje iš to jie turės ir praktinės naudos.
„Man buvo tik 17 metų. Baiminausi, kad vaikai neklausys, neturės kantrybės mokytis
pynimo. Tačiau pradėjus dirbti visi nuogąstavimai išnyko, užsimezgė nuoširdus ryšys su mokiniais. Taip viskas ir nutiko, nors netikėtai, bet gerai“, – pasakojo pynimo mokytojas.
Po to A. Narauskas Šiaulių universitete baigė spec. pedagogikos ir logopedijos bakalauro studijas, dar vėliau – švietimo vadybos magistrantūros studijas.
Anot simniškio, jis kaip specialusis pedagogas vaikams dėstė matematiką, lietuvių kalbą ir kitus įvairius dalykus, tačiau liko prie pynimo.
„Matydamas, kaip vaikai pindami nusiramina, gerai jaučiasi, ir aš jaučiuosi esąs savo vietoje. Mūsų moksleiviai nebus dideli matematikai ar lituanistai, tačiau su liaudies amatais jiems visai gerai sekasi“, – džiaugėsi pynimo mokytojas.
Mokykloje saugomas ir jo pirmasis darbas iš vytelių – lėkštė. Anot A. Narausko, kiek šleiva, kreiva, neįgudusio penkiolikmečio rankomis nupinta, bet jam pati gražiausia. Ją, savo mokytojo pirmąjį darbą, dažnai nori pamatyti ir mokiniai.
KAI LABAI NORI, SVAJONĖS IŠSIPILDO
Vaikai taip susidraugavo su jaunu mokytoju, kad išsakė savo svajonę – mokykloje sukurti teatrą. A. Narauskas pritarė idėjai ir jo sukurtas teatras sėkmingai gyvuoja jau beveik 30 metų.
Mokyklos teatrą pavadino „Runa“. „Tai likimo ženklai. Anksčiau didelė dalis moksleivių neturėjo tėvų ir gyveno šalia mokyklos buvusiame internate. Jų likimai buvo labai sunkūs ir sudėtingi. Norėjosi, kad pavadinimas kažkaip atspindėtų visa tai“, – aiškino A. Narauskas, patikindamas, jog pavadinimas neturi nieko bendra su jo vardu, kaip kai kurie mano.
Simniškis pasakojo, kad būdamas mažas ketino tapti aktoriumi. Besimokant antroje klasėje, mokytoja paklausė, kuo norėtų būti užaugę, vieni berniukai svajojo būti kosmonautais, kiti – gaisrininkais, kareiviais, o A. Narauskas, visų nuostabai pareiškė, jog bus aktorius. Deja, iš svajonės buvo pasišaipyta. Mokytojai pasakius, žiūrėk, kad tau nereikėtų dirbti su traktorium, visa klasė prapliupo juokais. „Pagalvojau, gal gėdinga ši profesija ir nelabai gerai būti aktoriumi“, – sakė A. Narauskas.
Bendraklasiai pasišaipė iš svajonės, bet likimas buvo malonesnis. Paauglystėje jį pakvietė į Simno kultūros namų dramos būrelį. „Man patiko, tad pagalvojau, kad visai nebloga ta aktoriaus specialybė“, – prisiminė „Runos“ teatro vadovas. Tačiau profesionaliu aktoriumi A. Narauskas netapo. Atėjus laikui rinktis pedagogikos ar aktorystės studijas, nugalėjo proto balsas, nors širdis ir kitaip sakė.
Pirmajam spektakliui „Neišsipildžiusi Mataušiuko svajonė“ scenarijų parašė pats. Vėliau parašė dar devynis scenarijus, statė ir kitų autorių kūrinius. Kiekvienais metais po premjerą.
Tačiau vaikai nebūtų vaikai, jie niekada nepaliauja svajoti. Vaidinti spektakliuose patiko, bet panoro, kad pas juos atvyktų tikras aktorius – žvaigždė.
Tada galvą jau teko sukti „Runos“ vadovui – iš kur gauti tą žvaigždę. Ir vėl likimo šypsnys – LNK televizija rengė projektą. „Pirmas kartas su žvaigžde“, kurį filmavo Egipte. A. Narauskas dalyvavo jame ir į svečius vaikams pakvietė tikrą žvaigždę – aktorę Larisą Kalpokaitę.
„Jau 11 metų, kaip L. Kalpokaitė su vyru aktoriumi Jonu Braškiu yra mūsų teatro globėjai. Jie kiekvienais metais atvyksta į premjerą ir vaikams atveža didžiulį tortą, nuo susitikimo džiaugsmo ir skanaus torto jiems dar labai ilgai blizga akys“, – džiaugėsi vaikų išsipildžiusia svajone A. Narauskas, nors neslepia, kad sprendimas dalyvauti televizijos projekte buvo bene drąsiausias žingsnis jo gyvenime. „Prieš skrydį tris naktis net miegas neėmė, kol sužinojau, su kuo skrisiu“, – praeitį su šypsena prisimena A. Narauskas.
TAPO VIRTUVĖS ŠEFU
„Esu optimistas. Man tinka posakis, kad kur pesimistas mato kryžių, optimistas regi pliusą“, – humoro nestokoja simniškis.
Kiekviena tarsi atsitiktinai jo gyvenime atsiradusi veikla nelieka neišbandyta. Grupės „Credo“ vadovas pasiūlė dainuoti ir Arūnas sutiko. „Daug metų vedu įvairius renginius. Pats niekada nebūčiau sugalvojęs dainuoti, bet kai pakvietė, pabandžiau ir patiko. Dabar po darbo visai smagu nueiti į repeticijas. Tiesa, dainavimas man nebuvo visai nežinoma sritis, Simno gimnazijoje devynerius metus dainavau chore“, – sakė A. Narauskas.
Jis noriai atsiliepė ir į Alytaus rajono savivaldybės tarybos nario, portalo danielius.net įkūrėjo ir vadovo Danieliaus Jakubavičiaus kvietimą dalyvauti kulinarijos projekte „Ponas Arūnas tai moka geriausiai“, kuriame jis gamins įvairius patiekalus. Laidos bus transliuojamos internetiniame danielius.net portale bei kituose socialiniuose tinkluose.
Anot A. Narausko, maistą jis moka gaminti, kas paragauja, tas neapsigauna. „Dalyvaudamas projekte „Pirmas kartas su žvaigžde“ išmokau itališkus makaronus gaminti, kepti picą, puikiai pavyksta keptas karpis, turiu daugybę senų receptų, pagal kuriuos galima pasigaminti skanių patiekalų. Juos gaminsiu ir pasidalinsiu su žiūrovais“, – apie paskutinį projektą kalbėjo A. Narauskas.
Ar gamins ir saldumynus? „Taip, gaminsiu, mėgstu juos, tačiau kaip tikras lietuvis negaliu apsieiti be bulvių ir lašinių“, – atskleidžia savo maisto prioritetus simniškis ir patikina, kad pirmumą visada teikia sveikam maistui.
Kas suteikia jėgų, iš kur semiasi energijos, kai taip smarkiai užimtas? „Gal toks mano būdas. Žinoma, pavargstu, bet išsimiegu ir gyvenimas būna gražus vėl. Mano laimės formulė – šypsena, reikia kuo daugiau šypsotis ir viskas bus gerai. Šypsena viską nugali“, – optimizmu spinduliuoja A. Narauskas.
