Rita Krušinskaitė
Varėnos rajone formuojasi nauja tradicija – antrus metus čia vyko dzūkų festivalis „Čiulba ulba“, sukvietęs daugybę dzūkų kultūros mylėtojų iš visos Lietuvos. Renginyje netrūko nei rimtų dalykų, nei linksmybių ir pramogų, nei dzūkiškų gardumynų.
Šį kartą keturias dienas vykęs dzūkų festivalis „Čiulba ulba“ buvo skirtas vienai iškiliausių Marcinkonių kaimo asmenybių – šviesuoliui, tautosakos pateikėjui ir rinkėjui, knygnešiui, lietuvybės skleidėjui ir dzūkų dainavimo tradicijos puoselėtojui Juozui Averkai pagerbti ir jo 110 gimimo jubiliejui paminėti..
Todėl neatsitiktinai jis ir buvo surengtas didžiausiame Lietuvos kaime – Marcinkonyse, kur dar galima justi J. Averkos dainų ir lietuvybės skleidimo dvasią.
Dzūkų kultūros festivalio sumanytojos ir pagrindinės jo organizatorės, Varėnos kultūros centro vyr. specialistės, etnografės Eglės Kašėtienės teigimu, ji šį didelį, daugiaplanį renginį sumanė turėdama aiškų tikslą – stiprinti dzūkų tapatybę, pabudinti dzūkų norą kalbėti dzūkiškai ir didžiuotis, kad jie yra dzūkai.
„Mintis, kaip galima etninę kultūrą skleisti šiandien įdomiai ir originaliai per neformalią veiklą ir susibūrimus, gimė praėjusių metų žiemą, kai turėjau surengti minėjimą kitam Dzūkijos krašto šviesuoliui – dainininkui Petrui Zalanskui. Praėjusiais metais surengti trijų dienų festivalį taip pat buvo didelis iššūkis. Bet festivalis labai pavyko, sulaukėm daug gražių atsiliepimų. Tad iškart jam pasibaigus pradėjau galvoti, kad reikia festivalį rengti kasmet, skiriant jį vis kitam Dzūkijos šviesuoliui, toje vietoje, kurioje jis gimė ar gyveno“, – pasakojo E. Kašėtienė.
Anot jos, ką tik praūžęs festivalis „Čiulba ulba“ tapo simboliniu ir labai prasmingu paminklu dzūkų tapatybę stiprinusiai, dėl lietuvybės kovojusiai ir ją puoselėjusiai asmenybei, kuri svarbi ne tik Marcinkonims, bet ir visai Lietuvai.
Festivalis prasidėjo Rasų švente prie Grūdos upės, kur J. Averka 1983 metais ją surengė pirmąkart – su apeiginiais aukojimais ir giedojimais, būrimais, vainikėlių leidimu į vandenį bei saulės palydėjimu, stebulių deginimu ir dainomis bei siautulingais tradiciniais šokiais.
Marcinkonių pievoje žvilgsnį traukė Vytauto Darškevičiaus fotografijų paroda, menanti J. Averkos gyvenimą ir veiklą, kaimo geležinkelio stotyje veikė menininkės Lauros Garbštienės paroda „Aš kirvarpa“, etnografinėje sodyboje buvo galima pamatyti lininius dzūkų abrūselius.
Ištvermingiausieji ir žingeidžiausieji dalyvavo naktiniame 25 kilometrų žygyje knygnešių takais. Žygio maršrutą pagal pasakojimus rekonstravo festivalį rengti padėjusios Jurgita Keršienė ir Dalia Blažulionytė. Žygio dalyviai savo kailiu patyrė, ką reiškia naktį nueiti ilgą atstumą su knygų ryšuliais, saugantis ir likti nepastebėtiems pereinant demarkacinę liniją, kuri buvo net šešių metrų pločio, ir nepalikti savo pėdų.
Naktinio žygio finišas buvo Marcinkonių kapinėse, kur po kapinėse esančiu svirnu J. Averka slėpdavo knygas, o paskui slapta išdalindavo žmonėms. Tuo tarpu gamtos mylėtojus ornitologas Marius Karlonas ankstų rytmetį pakvietė paklausyti ir pažiūrėti paukščių.
Visi, kuriems brangi ir graži dzūkų šnekta, ir norėję sužinoti apie dzūkų geografinės tapatybės ištakas bei dėl ko J. Averkai buvo svarbu šnekėti dzūkiškai ir kokia dzūkų kultūros ateitis, galėjo klausytis paskaitų šiomis temomis ir dalyvauti diskusijose. Taip pat buvo parodyta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve saugoma vaizdo medžiaga apie iškilų dzūką.
Renginyje dalyvavo ir J. Averkos sūnus Gintaras su šeima.
Visas keturias dienas buvusiame mokyklos stadione klegėjo tautodailininkai ir amatininkai. Dzūkiškų amatų dirbtuvėse buvo galima išbandyti per 20 skirtingų amatų. Festivalio dalyviams gerą nuotaiką kėlė dzūkiškos dainos ir smagūs pasakojimai, buvo galima pasimokyti dzūkiškų šokių ir žaidimų.
Skambėjo Marcinkonių folkloro ansamblio, Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“, Laimos Purlienės vadovaujamo „Vilnelės“ bei kitų ansamblių dainos, o Šiaulių dramos teatro aktorių kvartetas pristatė kompoziciją žemaičių tarme ir dzūkų pokalbius.
Paskutinę festivalio dieną šalia Marcinkonių kapinėse esančio svirno, po kuriuo J. Averka, parnešęs „iš Lietuvos“, slėpdavo draudžiamą literatūrą, buvo palaimintas jo atminimui skirtas kryžius, kurį, laikydamasis dzūkų kaimų tradicijų – su dideliu saulutės ratu ir mažesne kryžiavone, sukūrė kryždirbys Algimantas Sakalauskas.
„Dzūkų festivalis tikrai vyks ir kitais metais, jau turime naujų idėjų ir sumanymų“, – apie festivalio tęstinumą kalbėjo E. Kašėtienė.