42-ejus metus Renė Janeckienė pedagoginį darbą dirbo Simno gimnazijoje. Mokinių mylima ir gerbiama, praminta „Spindulėliu“, mokytojo darbui buvo atsidavusi visa siela. Ilgametė mokytoja įsitikinusi – norint vaiką sudominti, reikia pačiam „degti“ dėstomu dalyku. „Mano galva buvo pramušta knygomis. Nebuvau nei siuvėja, nei mezgėja“, – apie meilę darbui kalbėjo R. Janeckienė
Studijos – atgaiva sielai
R. Janeckienė filologiją studijavo Vilniaus universitete. Studijų metus prisimena su džiaugsmu. „Universitetas davė man pažinimo džiaugsmą. Suteikė galimybę keliauti, sutikti įdomių žmonių“, – prisiminė mokytoja. Jos lietuvių filologijos kurse mokėsi iškilių asmenybių: iš Alytaus rajono kilusi poetė Onė Baliukonė, iš Žemaitijos – Marytė Kontrimaitė, Petras Dirgėla. Bendras paskaitas pašnekovė lankė kartu su žurnalistų kurso studentais, kuriame tuo metu mokėsi kylanti Lietuvos estrados legenda Stasys Povilaitis. Renė prisimena, kaip viso bendrabučio studentai jį palaikė muzikiniame konkurse „Vilniaus bokštai“. „Buvo kūdas kaip dviratis, plaukai pasišiaušę ežiuku, o po konkurso pasikėlęs“, – taip S. Povilaitį apibūdino R. Janeckienė.
Studentų bendrabutyje, kuriame gyveno Renė, buvo galima sutikti tuo metu studentus, dabar žinomus žmones – dainininkę Veroniką Pavilionienę, mokslininkę Viktoriją Daujotytę, žurnalistą Vytautą Kvietkauską, poetą Sigitą Gedą, prozininką Saulių Šaltenį.
Besimokydama Vilniaus universitete, ji dalyvavo poeto Kristijono Donelaičio kapo paieškų ekspedicijoje Tolminkiemyje. „Rankomis kasėme ir po altoriaus grindimis atkasėme kapą. Dirbome mėnesį pamainomis. Naktį lėktuvas du karstus išgabeno“, – prisiminė R. Janeckienė.
Darbas Simne – atsitiktinai
R. Janeckienė pasakoja, kad Simne dirbti pradėjo atsitiktinai. „Man siūlė dirbti leidinyje „Kalba Vilnius“, bet kursiokai išvažinėjo į regionus, ir aš norėjau išvažiuoti“, – sakė mokytoja.
Į Simną R. Janeckienė atvyko 1970 metais. „Man paskyrė Alytaus rajoną. Atvažiavau į Švietimo skyrių, čia pasakė, kad dirbsiu Simne. Galvoju – gerai. Bet kas tas Simnas – nežinojau…“, – apie darbo pradžią Simne kalbėjo R. Janeckienė. Pirmas žmogus, kuris tuomet ją sutiko, buvo Simno mokyklos direktorė Janina Guževičienė. Jaunai mokytojai iš karto buvo pasiūlyta dirbti su dvylikta klase.
„Pedagoginis darbas man labai patiko. Tai ne tik darbas, tai – gyvenimo būdas“, – pasakojo ilgametė mokytoja. Ji atvirauja, kad gyvenimas provincijoje buvo nuobodus, bet dažnai vyko pas tėvus į Uteną, pas kursiokus – į Vilnių, Kauną.
Mokytojos vizitinė kortelė – filologijos būrelis Simno gimnazijoje, kurį vedė 17 metų. Ji ruošdavo mokinius tautosakos konkursams. „Būdavome arba laureatai, arba prizininkai. Apdovanojimai vykdavo vis kitose Lietuvos miestuose. Kiek vaikai pamatė, sužinojo, žmonių įdomių sutiko!“ – su džiaugsmu prisiminė R. Janeckienė.
Apako netikėtai
R. Janeckienė nuo 5 klasės nešiojo akinius. „Mano brolis mane paskundė mamai, kad kine filmą žiūriu prisimerkus. Mama nuvedė pas gydytoją – paaiškėjo, kad man trumparegystė. Jau tada spalvų neskyriau. Akis operavo“, – sakojo R. Janeckienė. Regėjimas moters vis prastėjo, akiniai nepadėjo. Visiškai ji apako 2019 m. „Tai nutiko staigiai. Ėjau į laidotuves, pajutau, kad nežinau, kur einu, akyse pradėjo temti. Kaip grįžau, nepamenu. Apakau“, – apie skaudų gyvenimo įvykį pasakojo moteris.
R. Janeckienė sako, kad buvo visko: ir užkliūti už daiktų teko, ir nukristi, apsibrozdinti, ir be sąmonės buvo. Pasak jos, blogiausia, kuomet atėję svečiai ima ir netyčia daiktus padeda į kitą vietą, pvz., telefoną, puodelį. „Ir sudaužau, ir nerandu, ir išpilu. Pernai užsidegė drabužiai. Jaučiau, kad karšta darosi. Gerai, kad prie kriauklės stovėjau. Daugiau nešeimininkavau“, – kalbėjo mokytoja.
Kiekviename kambaryje ji turi po radijo imtuvą, kuriuose nustatytos skirtingos radijo stotys. „Žinau, ką kada klausyti“, – sakė moteris.
R. Janeckienės „dešinioji ranka“ – ilgametė mokytoja Marija Taputienė. O su savo buvusia kolege Anele Mikalauskiene R. Janeckienė ir papolitikuoja. Moteriai labai padeda Elena Dainauskienė. „Be gerų žmonių pražūčiau, – kalbėjo moteris. – Bet aš tokio charakterio, kad noriu iš namų išlysti.“
Uteniškė Simne
75-erių metų R. Janeckienė kilimo iš Utenos, ten baigė vidurinę mokyklą. Užaugo su dviem broliais. Mama – ligoninės slaugė, tėvas – ryšininkas. Jos ir vyro istorija – neįtikėtinas atsitiktinumas. Su vyru susipažino šokiuose Vilniuje. „Kelis kartus pašokome. Jo vardo net nežinojau. Taip viskas ir liko. Bet pradėjusi dirbti Simne, vienoje draugų kompanijoje žiūriu – matytas veidas, mano šokėjas“, – šmaikštavo R. Janeckienė. Su vyru moteris susituokė 1972 m. Šeimai gimė du vaikai. Sūnus šiuo metu gyvena Airijoje, dukra baigusi filologiją, bet dirba ne pagal specialybę – verslauja Kaune. Moteris džiaugiasi trimis vaikaičiais.
Gyvena viena
R. Janeckienė gyvena viena. „Nenoriu vaikams ant sprando užsisėsti, kol galiu – pati tvarkausi. Padeda socialinė darbuotoja, kuri tris kartus per savaitę ateina. Su kitų pagalba naudojuosi socialiniu tinklu „Facebook“. Nuotrauką įkeliu, pasveikinu – taip pasiunčiu žinią, kad dar esu gyva“, – šmaikštavo R. Janeckienė. Pasak jos, liūdniausia, kad negali skaityti.
„Sveikatos, optimizmo, gerų darbų! Daugiau nieko žmogui ir nereikia“, – įsitikinusi Renė. „Audroj, pūgoj, gyvenimo nuoboduly, jei viską praradus liūdesys tau vaidenas, šypsokis ir vaidinki – pasauly tai visų didžiausias menas“, – optimizmą ir nuoširdumą spinduliuoja cituodama mėgstamiausio savo poeto Sergejus Jesenino eilėraščio posmą, tapusį jos gyvenimo moto.