Babrauninkų kaime, Lazdijų rajone, „Vilkės ūkyje“, kasmet užauginama tona daržovių. Derlius krepšeliais keliauja į miestus, į prenumeratorių rankas. Tikras maistas jau tapo egzotika miesto gyvenime, todėl nenuostabu, kad prenumeratorių gretos didėja.
Plaudama trikoję morką mieste, džiaugiuosi, kiek daug meilės galiu skirti kiekvienam tikro maisto kąsniui.
Po pokalbio su „Vilkės ūkio“ įkūrėja Vaida Tulabaite kaukšėdama miesto šaligatviais iš tikrųjų dairiausi žemės plotelio, kur galėčiau savo darbą į žemę įdėti, o ji man mainais – visko, ko reikia šaltibarščiams. Miesto gyvenimas anestezuoja, žiūriu į rankas ir suprantu, kad jos pamiršo galinčios daugiau sukurti.
Tuo mane žavi Vaida, kad atsiraitojusi rankoves įgyvendina savo svajones ir iš tikrųjų skina savo darbo vaisius.
Pučiant pavasario vėjui Vaidos mintys, kalba man buvo ne mažesnis vėjo šuoras, verčiantis suklusti, savęs paklausti, kur skubam, ką veikiam, kuo maitinamės, kvėpuojam.
„Vilkės ūkio“ įkūrėja – tikrų tikriausia vilkė – Vaida Tulabaitė
– Kaip Jūs save įvardinate: ūkininkė, verslininkė ar tiesiog vedlė?
– Supratau, kad man dažnai tenka praskinti kelią, imtis veiklų, kuriose aplinkiniai neturi patirties arba jos turi labai mažai, ir pastebėjau, kad paskui seka labai daug žmonių. Naudoja mano sukurtas frazes, pavyzdžiui, „gamtinė žemdirbystė“ nėra naujas terminas, bet daug pavadinimų aš pati esu pritaikiusi. Daržovių krepšelių prekybos metodas nėra naujas pasaulyje, bet Lietuvoje, kai aš pradėjau prieš septynerius metus krepšelių verslą, žmonėms reikėjo labai daug aiškinti, kas tai. O dabar matau daug krepšelių verslų, peržvelgusi vieno kito pateikimo stilių, matau savo braižą.
– Tokių kaip Jūs yra daugiau?
– Yra. Prieš trejus metus pradėjau rengti mokymus tiems, kurie buvo pasiryžę eiti tuo pačiu keliu kaip aš, ir iš mano mokinių jau yra sėkmingai sukūrusių savo krepšelių verslus. Yra mažų ūkių, kurie pradėjo anksčiau už mane ir dėl tam tikrų priežasčių plėstis nenorėjo, o kiti ėjo sekdami pirmūnus ir „Vilkės ūkį“, sukūrė savo verslą kopijuodami, sekdami. Tame nematau nieko blogo, mes visi perimame vieni iš kitų žinias.
Ir taip mūsų atsirado gana nemažai, galbūt kiti ūkiai yra kiek mažesni ir jiems nereikia tiek žinomumo, kai turi mažai parduoti – derlių išperka artimiausia aplinka, nes gero maisto paklausa labai stipriai auga.
„Daržovių krepšelių prekybos metodas nėra naujas pasaulyje, bet Lietuvoje, kai aš pradėjau prieš septynerius metus krepšelių verslą, žmonėms reikėjo labai daug aiškinti, kas tai“, – sakė V. Tulabaitė.
„Gyvenu darnoje“
– Galbūt horizonte matyti vizija, kai maisto krepšeliai galėtų pakeisti didžiuosius prekybos centrus?
– Juokinga būtų kalbėti apie tokią ateitį, nes net ir dabar sudėjus visus maisto krepšelius mes neprimaitiname nė dešimtosios Vilniaus rajono dalies.
– Tuomet įdomu būtų sužinoti, kokioje taikoje Jūs gyvenate su šiandienos realybe – kad natūraliai užaugintas maistas niekada neužims visos rinkos.
– Iš pradžių bandžiau su tuo kovoti, žmones mokyti, bet po to supratau, kad jei kovoju su tuo, kas yra, tai griaunu, nenoriu griauti, tegul būna taip, kaip yra, kaip kas nori, taip gyvena. Man svarbiausia daryti tai, ką aš noriu daryti, tuomet viskas vyksta darniai, tuomet mano dėmesys krypsta tik į tuos žmones, kurie nori mano maisto: šiek tiek reikia ūkį reklamuoti, bet daug žmonių ateina pagal kitų rekomendacijas.
– Ar norite dar augti, plėstis, ar manote, kad jau pakaks?
– Pasimokiau, negali dešimt kartų per vieną sezoną išsiplėsti, sykį sau pasakiau, kad tegul viskas vyksta savaime. Dzūkijos dirvos yra vienos nederlingiausių Lietuvoje, plotelį po plotelio turi užsikariauti.
Atsiranda žmonių, kurie nori kartu dirbti, atsiranda kaimynų, vietinių bendraminčių, kurie nori kartu eiti ta pačia kryptimi, tuomet negaliu sakyti „ne“, nes užkirsčiau kelią augimui. Viskas vyksta savaiminiu tempu, gamtiškai.
– Kokia Jūsų rutina?
– Mano darbo diena labai įvairi, rutinos nėra. Žinau, ką darysiu ryt, užporyt, nuo oro sąlygų priklauso, bet visos šalutinės veiklos gali ir nuo norų priklausyti, kas susiję su gamta, pasirinkimo nėra, galima truputį padėlioti, gal šakas grebosim, gal laužą kursim, maistą kepsim, gyvenimas ūkyje organiškas ir atsakingas, be visų pasiruošimų niekas neįvyktų – viskas vyksta sklandžiai, darnoje su gamta, bet be kompiuterinės tvarkos.
– Ar jaučiatės stabiliau, nes esate jau aštuonerius metus rinkoje?
– Taip, klientų ratas didžiąja dalimi susiformavęs, bet žmonės linkę judėti, išvykti į užsienį, yra ir tokių, kurie nusipirkę mano mokymus išmoksta auginti patys ir jie jau ne prenumeratoriai, yra toks branduolys, kurie nuo pat pradžios su mumis, aš jau mintinai žinau, ką jie valgo, ką jiems dėti į krepšelį.
„Iš miesto niekada nebėgau – esu tikra kaimietė“
– Kaip Jums pavyko pabėgti iš miesto?
– Daug kam nuostabu, kad aš esu tikra kaimietė, nepabėgau, mieste gyvenau, kol studijavau, ir vis tiek savaitgaliais grįždavau, po to porą metų pagyvenau užsienyje. Žmonėms atrodo, kad aš miestietė, gal dėl to, kad kalbu be tarmės, gal galvoja, kad tik miestietis gali nuveikti kažką prasmingo, sukurti kažką naujo. Kaimiečiai yra kitokie ištvermės atžvilgiu, prisitaikymo atžvilgiu. Kaimietis turi talentų ir jam lengviau tapti ūkininku.
Miestiečiai pranašesni technologijų klausimais – jei turiu klausimų, visada kreipiuosi į miestietį. Bet miesto žmonėms sunkiau rasti vietą kaime, imtis ūkininkavimo.
Nors pastebiu, kad jaunimas pradeda komercines veiklas kaime, niekas apie juos nerašo, jie patys nesiskelbia, bet jiems puikiai sekasi: augina vištas, jos laksto laukais laisvos ir tikriausiai deda labai gerus kiaušinius, augina braškes, kepa picas kaime iš vietinių ūkininkų derlių. Jie po truputį randa savo vietą.
– Kaip manote, kokios Jūsų savybės lėmė, kad nelikote turguj stovėti, o pradėjote tada dar niekam nežinomą krepšelių verslą?
– Manau, visi žmonės turi talentų, visuomenėje mes pasiskirstę proporcingai, mano paskirtis pamatyti, užuosti, eiti, kur veda uoslė, tuo pačiu ir kiti paseka. Ne visi tai gali.
Atostogų pora savaičių per metus
– Ar yra vietos tinginystei ūkininkaujant?
– Miestiečio iliuzinė tikrovė – kad atėjus žiemai Vilkė užverčia kojas iki pavasario, rykštuke reikia už tokias mintis išplakti (juokiasi – aut. past.). Aš turiu atostogų – pora savaičių per metus, o visas kitas laikas – pasiruošimas, kūryba, planavimai, skaičiavimai. Vien tik sėklas supirkti reikia dviejų savaičių – susirankioti, pergalvoti, o jei dar planuoti naujų veislių išbandymą, tai visas mėnesis darbo.
– Kokia Jūsų patirtis su savanoriais, ar atsirenkate, kas galės dirbti Jūsų ūkyje?
– Man patinka kažką veikti, todėl aplink save man patinka matyti darbščius ir veiklius, visko išmokstama. Yra tokių, kurie nieko nemoka, atvažiuoja tokių, kurie negali išbūti mieste, kvėpuoti miesto oru.
Atvažiavę susimąsto, kad jei taip sunku užauginti maistą, kodėl jis toks pigus, buvę tokių atvejų, kai savanoriai-klientai po savanorystės net nori primokėti pinigų, nes mato, kaip sunkiai jis užauginamas.
– Kokia Jūsų filosofija?
– Paprasčiausia filosofija – ar logiška dėti į save tai, kas tau kenkia. Nelogiška – štai ir visa filosofija.
– Kaip Jūs atrandate savo tiesas: per patyrimą, skaitymą, domėjimąsi?
– Per skaitymą mažiausiai, per asmenines patirtis, per patyrimą, kai gyvenimas jau pradeda gerai kratyti, tada stabteliu ir susimąstau, ką ne taip darau.
– Ar jaučiate stresą dėl gamtos stichijų?
– Gal pirmais antrais metais nervindavausi, po to nekreipdavau dėmesio, tiesiog gyventi su ta gamta turi ir visada auginti dvidešimt procentų rezervą. Na, nuėdė skruzdės salierus, vadinasi, šiais metais salierų nebus, nenupiešiu juk, tenka atsiimti pažadą klientams.
„Šiame name, kur aš dabar gyvenu, buvo rojus, norėjau vėl sugrįžti į tą rojų, jį prikelti ir padauginti“
– Smalsu, ar „Vilkės ūkis“ gimė iš noro sukurti bendruomenę?
– Aš norėjau sugrįžti į vaikystę, kai čia savaitgaliais būdavo keturiolika, penkiolika žmonių, o šiokiadieniais buvo palikti aštuoni anūkai močiutei.
Šiame name, kur aš dabar gyvenu, buvo rojus, norėjau vėl sugrįžti į tą rojų, jį prikelti ir padauginti. Nusileidus į rūsį – pilnos lentynos visko: medaus dvi puodynės, serbentų vynas, obuolių vynas, kompotų dvidešimt rūšių, mišrainių penkiasdešimt rūšių, uogienės… Kaip skaniai valgiau vaikystėj, stalas buvo nukrautas viskuo iš gamtos, iš ūkio, viskas, kas švaru, gera, pasakiški laikai – tai buvo prieš keturiasdešimt metų.
– Ar galima padengti stalą iš savo ūkio?
– Kai organizuojame renginius, mokymus, šventes, mes perkame tik kavą druską, cukrų, aliejų, o šiaip grikius iš kaimynų, sviestą kaimynų, kiaušinius kaimynų, o visa likę savo, ir, žinokit, visi būna pavalgę ir sotūs ir niekam nieko netrūksta ir lūžta stalai, visi valgo ir po antrą porciją dedasi.
– Ar prie gero priprantama, ar visada branginat savo pačios užaugintą maistą?
– Kai važiuoju kur pavalgyti į miestą, būna ir taip, nes prisireikia pavalgyti, ir jei ne šeimos restoranas, kur perka daržoves iš ekoūkio tai dažnai būna prastesnis maistas, net ir negera pasidaro. Aišku, visko būna, keliauju – perku maistą, bet tiesiog visada stengiuosi mažesnę blogybę išsirinkti.
– Ar pavyksta užauginti gražias daržoves?
– Grožis nereiškia kokybės. Bet aišku, mes stengiamės užauginti labai gražų maistą, į krepšelį stengiamės dėti viską, atidedame tik neprekinės išvaizdos maistą.
Viskas atsiremia į dirvą. Praėjusiais metais turėjome gražiausius kopūstus, burokėlius kaip arbūzus, tokius, aišku, naudojame perdirbimui – gaminame šaltibarščius.